Jeigu šiandien Seimo sandėlyje būtų tulpių ir Lietuvoje nebūtų Andriaus Tapino, tikėtina, prie to sandėlio nuo ankstaus ryto rikiuotųsi eilė, kuri šiuo metu jau būtų pasklidusi savo apygardose, gyvais žiedais primindama, kad Seimo narys visada dirba rinkėjui.
Prie pusės milijono namų kvapams, žvakėms ar šokdynėms jau išleistų parlamentinės veiklos lėšų prisidėtų dar šiek tiek. Vieno rinkėjo akimis – milžiniška suma. Kas mėnesį parlamentaras gali pašvaistyti tiek, kiek ne kiekvienas jo pieštuku apdovanotas uždirba.
Žvelgiant globaliai, šiais nuvertėjusio pinigo laikais tai nėra kosmosas. Turbūt todėl rimtais veidais svarstoma pridėti tuos beprasmiam išlaidavimui skirtus pinigus prie politikų algos, kaip nors geriau juos suskaičiuoti ir dar daug kitų būdų.
Užvakar tokie svarstymai gal ir būtų verti dėmesio. Šiandien – ne. Nes tai gyvenimas vakarykšte diena.
Vakar gyvenome su grėsmės nuojauta, bet tikėdami greita košmaro pabaiga. Dabar atviru tekstu ir visais lygiais pasakojama apie karą mūsų teritorijoj, poreikį ruoštis blogiausiam, skirtingus požiūrius į saugumą, karinių išteklių ir valios stygių bei būtinybę didinti gynybos biudžetą. Tai reiškia, kad greitos laimingos pabaigos nebus, o politikams reiks susitarti su žmonėmis ir verslu dėl didesnių mokesčių, paramos, labdaros, visuotinio šaukimo į kariuomenę ir daug kitų įprastą gyvenimą trikdančių reikalų.
Tai, kad žmonės jau trečius metus aukoja Ukrainai, nereiškia, kad norės daugiau aukoti ar mokėti valdžiai, kuri kalba viena, daro kita, dėl to nepelno pagarbos.
Kiekvienas politikas turėtų turėt kišenėje atmintinę su sąrašu dalykų, kurių, atkeliavus į naują realybę ir ruošiantis blogiausiam, iš principo nebegali būti.
Šiandien pirmu numeriu eina tos nelaimingos politikų kanceliarinės prekės ir Seimo sandėlis. Nereikia keisti Seimo statuto, gaišti laiką aiškinantis, kokiam niekniekiui kiek skirti – palikt 10 eurų prie algos, kad nereikėtų keist Konstitucijos, o sandėlį uždaryti.
Jeigu neaišku, kaip atsikratyti visu tuo surinktu ir supirktu turtu, tai galima perduoti Jonui Ohmanui ar Olegui Šurajevui. Jų fondai žino, ką daryt.
Jeigu šiandien Seimo sandėlyje būtų tulpių ir Lietuvoje nebūtų Andriaus Tapino, tikėtina, prie to sandėlio nuo ankstaus ryto rikiuotųsi eilė, kuri šiuo metu jau būtų pasklidusi savo apygardose, gyvais žiedais primindama, kad Seimo narys visada dirba rinkėjui.
Politikai turi pradėt nuo savęs. Atsiprašyt. Tada vėl galės kalbėt apie visuomenės pareigas, prievoles ir tėvynės gynybą. Bet vien to nepakanka.
Jeigu jau priešas stovi prie vartų, gal esamas, buvęs karo ir visi kiti ministrai būtų pajėgūs susilaikyti nuo santykių aiškinimosi socialiniuose tinkluose, o jeigu jau negali, tai būtų gerai mažiau pasakot, ko neturim, ko negalim ir nesugebam. Bent jau tam, kad tiems, už naujos pasienio tvoros, nebūtų taip linksma. Asmeninis įvaizdis gali palaukti geresnių laikų.
Būtų gerai, jeigu valdančioji dauguma, o taip pat ir partijos kažkaip susitartų, susiderintų pozicijas bent jau saugumo klausimais ir netransliuotų skirtingų versijų. Kas buvo pakenčiama vakar, neatleistina šiandien.
Sąrašas nebaigtas. Jį pildant nederėtų pamiršti: visos naujos statybos, po kuriomis nėra normalios slėptuvės, draudžiamos.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
