Nacionalinis stadionas Vilniuje ant Šeškinės kalvos – lyg amžina šmėkla, nemarus žudikas, į savo reikalus įtraukęs visą valdžios ir teismų piramidę, bet gyvas iki šiol.
Pradėtas praėjusiame amžiuje, dar sovietmečiu. Per tą laiką raumenis išbandė mažiausiai trys dideli projektų vystytojai ir dar antra tiek įvairių pavadinimų jų valdomų statybų bendrovių. Visi krito.
Dabar į šio maratono finišo tiesiąją žengia Arvydas Avulis. Dabar bus kitaip?
Jo bendrovė – neskęstantis statybų ledlaužis. „Hanner“ galia padaryti stebuklą, padaryti, kas per keturis dešimtmečius nepavyko niekam, regis, šiandien tiki visi.
Į trasą A. Avulis ateina paskelbtas kviestiniu gelbėtoju, aidint ovacijoms, tikint, kad nugalės, tai yra, pasieks finišą. Ateina vienas.
Dažniausiai dėl tokių ir nepalyginti kuklesnių projektų vyksta ir oficialios, ir neoficialios grumtynės. Net ir dėl šio anksčiau vykdavo. Dabar – kitaip. Ir tai – tik dar vienas šio projekto magijos patvirtinimas. Prie jo prisilietus kai kurie dalykai – vizijos, fantazijos – tampa ypač ryškūs. Kai kurie sumenksta iki išnykimo.
Antai, padėkų ir vilties vandenyne vis pasigirsta naujo statytojo žodžiai: yra rizikų. Pasigirsta ir pradingsta, tarytum išskysta.
Žvelgiant iš šalies ir neturint 46 metų statybų patirties, gali atrodyti – o kokios čia gali būti rizikos? Daugiausia laiko ir nervų statybininkams ėdantys klausimai išspręsti. Vieta, projektas yra. Yra finansinė, valstybės vardu perduodama, Vilniaus mero Valdo Benkunsko garantija.
A. Avulis sako ketinąs būti atviras, skaidrus ir greitas, todėl turėtų atvirai ir greitai pasakyti, kokios tos rizikos. Tos pačios, dėl kurių nei projekto pradžia, nei pabaiga neateina jau 40 metų ar kažkokios naujos. Ir iš viso, kur slypi šio projekto paslaptis, parklupdžiusi visus, kas iki šiol bandė prie jo prisiliesti.
Gal tikrai, norint pakeisti jo blogą karmą, nepakanka vien tik naujo gelbėtojo, gal reikėtų pradėti nuo išsivalymo, kurio pirmas žingsnis būtų tiesiai ir aiškiai atsakyti į ore sklandančius klausimus.
Kiek iki šiol kainavo visi nepavykę bandymai jį statyti, griauti, projektuoti, bylinėtis? Buvo minima 100 milijonų. Ar tai tiesa, ar viskas įskaičiuota? Reikėtų žinoti, nes už visa tai moka ir tie, kam labiau nei sportas rūpi mokyklos, vaikų darželiai ar miesto gynyba.
Nuoširdžiai viską sudėjus, gali gautis panašiai tiek, kiek ketinama atseikėti už naujausią jo versiją. O gal ir ne tiek, bet žinoti reikėtų – gal žmonės atleistų ir dar kartą patikėtų? Greičiausiai ne. Bet kuriuo atveju, būtų lengviau priimti teisingą sprendimą. Jeigu šis projektas yra pragaro vartai, pro kuriuos viskas darda į amžinąją liepsną, gal tuos vartus jau reikia uždaryti.
Yra ir paprastesnių neaiškumų. Ar viskas gerai, kai statybų apimtis, projektas keičiasi, kai ne konkurso, o stebuklo būdu keičiasi statytojas su sąlyga, kad keisis ir sumos?
Jeigu šioje grandinėje kažkas vis dėlto nelabai gerai, tai darbo ir vėl turės visi, neaplenkiant teismų. Bloga karma neišnyks. Suksis ta pati daina – noriu, žadu, negaliu.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
