Turbūt mažai yra temų, kuriomis savam moterų rate būtų smagiau šnekėtis nei gimdymo istorijos. Pastebėjau, kad draugės mėgsta jomis dalytis, būna, trumpai užklaustos, stabteli ir pradeda pasakojimą nuo pačių pradžių: kokia tuomet buvo diena, koks oras, ką veikė, kokie keisti ar linksmi nutikimai laukė prieš prasidedant tikram skausmui ir veiksmui.
Tada seka kitos detalės – skausmai ir kuriozai, vyrų reakcijos, baimės ir netikėti siužeto posūkiai, besibaigiantys saldžia akimirka – kai motina pagaliau susitinka su gyvybe, kurią savyje nešiojo. Bent jau savo rate pastebėjau, kad net gimdymo traumas ir skausmingas procedūras patyrusios moterys noriai apie tai kalba saugioje aplinkoje. Psichologų teigimu, kalbėjimas apie traumas yra sveikas ir pageidautinas būdas su jomis dorotis. Tačiau ne visos kalbos tokios paprastos ir įdomios kaip dalijimasis gimdymo nuotykiais.
Šiandien su drauge plepėdamos prie kavos viena kitos linksmai klausėm: jei tikėtum reinkarnacija ir galėtum rinktis, kuo atgimti kitame gyvenime, kuo gimtumei – vyru ar moterimi? Ir abi nusprendėme, kad vyru, nes, iš mūsų varpinės žiūrint, jiems daug kas gerokai paprasčiau, ypač mąstant apie reprodukcijos reikalus. Su visa pagarba, žinau, kad vyrai taip pat išgyvena sudėtingus brandos ir virsmo etapus. Ir vis dėlto, valandėlę besikalbėdamos apie patirtas gimdymo traumas, su bičiule nusprendėme, kad kitame gyvenime (jeigu toks būtų), norėtume apsieiti be vaginų apskritai. Juokas juokais, bet, vos prabilusi apie vaisingumą, dažnai jaučiuosi tartum įžengusi į minų lauką – niekad nežinia, kuri potemė gali įskaudinti pašnekovę.
Gimdymas gali būti trauma, ir tikrai toli gražu ne visos moterys pajėgia apie tai kalbėti. Trauma čia itin plati sąvoka, pradedant tiesiog nepakeliamu gimdymo skausmu ir baigiant, deja, Lietuvoje gerokai per dažnu akušeriniu smurtu ar net kūdikio mirtimi. Akušerinis smurtas – atskira, sudėtinga tema, aprėpianti įvairų akušerių elgesį su gimdyve – nuo paprasčiausios nepagarbos, kaip gimdymo plano nepaisymas, iki tikro fizinio smurto. Tad prabilus apie gimdymus neverta tikėtis vien teigiamų gražių istorijų – kartais net klausytis apie kitos moters gimdymo patirtį gali tapti itin sunku ir baugu.
Nėštumas kaip tęstinis procesas gali būti traumuojanti patirtis. Kol vienos moterys šį etapą apibūdina kaip pakylėjantį, gražiausią gyvenime ar stebuklingą, kitos tuo pat metu gūžiasi arba raukosi. Mat kūdikio laukimas gali būti nemalonus fiziškai ir psichologiškai. Kūną gali kamuoti nemalonūs simptomai kaip pykinimas, silpnumas, įvairūs skausmai, su gimdyvės ir vaisiaus sveikata susiję maisto ar judėjimo apribojimai.
Ir vis dėlto, valandėlę besikalbėdamos apie patirtas gimdymo traumas, su bičiule nusprendėme, kad kitame gyvenime (jeigu toks būtų), norėtume apsieiti be vaginų apskritai.
Man ne mažiau baisūs rodosi ir kai kurie psichologiniai potyriai – gimdymas kaip kontrolės praradimas, įvairių baimių ir nerimo išgyvenimas. Gydytojai sutartinai teigia, kad net tai pačiai moteriai kiekvienas nėštumas gali labai skirtis nuo ankstesnio, tad ką jau kalbėti apie skirtingų moterų pojūčius. Ankstyvas gimdymas, persileidimas ir kitos netikėtos nėštumo baigtys taip pat sukelia daug streso. Todėl besilaukdama trečio vaiko ir kalbėdamasi su draugėmis supratau vieną tiesą: nėštumas toli gražu ne visada yra laimingiausias etapas moters gyvenime.
Dar vienas galimas nemalonus nėštumo aspektas – kai pastojama neplanuotai, netikėtai, nelauktai. Tai gali būti didelė trauma, aukštyn kojomis verčianti moters ar poros gyvenimą. Šį faktą dažnai sunku suprasti su priešinga problema – nevaisingumu – kovojantiems žmonėms. Neseniai socialiniuose tinkluose pasidalijusi fraze iš asmeninio pokalbio su drauge, kur kalbėdama apie save sakiau, kad „pastoti ilgai netrunka“, sulaukiau daugybės laiškų iš moterų, teigiančių, kad tokie žodžiai jas įžeidė. Nes joms pastoti užtruko ilgai arba taip ir nepavyko. Žinutės vyravo nuo liūdnų asmeniškų pasidalijimų iki agresyvesnių kaltinimų, kaip, pavyzdžiui, kad tos, kurios saugosi, niekada neplanuotai nepastoja, arba kad kiekvienas nėštumas yra stebuklas, kuriuo reikia džiaugtis.
Tokie teiginiai rodosi vienpusiški, nesupratingi. Nes praktiškai nė viena kontracepcijos priemonė nesuteikia šimtaprocentinių garantijų – kartais pastoja ir besisaugančios poros. Antra, kaip jau minėjau, toli gražu ne kiekvienas nėštumas patiriamas ar traktuojamas kaip stebuklas. Gali būti net priešingai – moterys neplanuotą nėštumą patiria kaip planų, karjeros griūtį, invaziją į savo kūną ir akistatą su dviem pasirinkimų variantais: nepageidaujamu gimdymu arba ne mažiau nepageidaujamu abortu.
Neseniai socialiniuose tinkluose pasidalijusi fraze iš asmeninio pokalbio su drauge, kur kalbėdama apie save sakiau, kad „pastoti ilgai netrunka“, sulaukiau daugybės laiškų iš moterų, teigiančių, kad tokie žodžiai jas įžeidė.
Pastarasis, nors ir sąmoningas pasirinkimas, taip gali tapti trauma. Daugybė moterų džiaugiasi turėdamos saugaus ir oraus aborto galimybę. Tačiau, žinoma, yra ir besigailinčių, liūdinčių, besigręžiojančių atgal ir svarstančių: kaip atrodytų gyvenimas pasirinkus kitaip? Įdomus faktas: vieno 2015 m. atlikto tyrimo duomenimis, net 95 proc. abortą patyrusių moterų nesigaili taip pasirinkusios. Bet yra tie 5 proc. besigailinčių.
Dar viena nemaloni pozicija, kurią, prabilus apie vaisingumą, moterims dažnai tenka ginti, – aiškus apsisprendimas neturėti vaikų. Šitaip pasirinkusios moterys dažnai matomos kaip nenormalios, joms užduodami įvairūs nepatogūs klausimai, pavyzdžiui, o ką darysi senatvėje? Arba jos tiesiog pašiepiamos kaip nesuvokiančios tikrųjų tokio apsisprendimo pasekmių.
Ir, žinoma, turbūt akivaizdžiai sunku ir skausminga yra nevaisingumas ir visi su tuo susiję potyriai. Negalinčioms susilaukti vaikų poroms gali būti skaudu matant tuos, kurie nevertina ar nepageidauja šios likimo dovanos. Tačiau lygiai taip pat svarbu suprasti ir kitą pusę, jos nekaltinti, nepulti, nepasmerkti.
Noriu tikėti, kad tas minų laukas – visi su vaisingumu susiję pokalbiai – gali būti saugūs ir, jei ne jaukūs, tai bent jau gydantys ar plečiantys akiratį. Bet tai gali būti tik tada, kai pašnekovės tiek pat girdės, kiek ir klausysis, ir nemėgins savo patirties ir skausmo primesti kitoms.
Kiekviena moteris eina per savo vaisingumo kelionę, kuri asmeniška ir unikali. Gera pokalbiuose patirti bendrystės jausmą. Bet lygiai taip pat verta ieškoti ne tik panašumų, bet ir suvokti: ši moteris jaučiasi ar pasirinko visiškai priešingai nei aš, ir tai nėra nei teisinga, nei klaidinga, tai – jos pasirinkimas, jos jausmai, kuriuos aš nebūtinai galiu atpažinti ar suprasti.
