Maniau, kad įprasiu. Arba žinosiu, ką atsakyti. Kaip apsiginti. Gal išmoksiu nekreipti dėmesio? Ir vis nepavyksta. Laukiuosi trečio vaiko, o istorija kartojasi: atrodo, kad kas trečias sutiktas žmogus geriau už mane žino, kaip turėčiau gyventi, ką turėčiau valgyti, ko būtinai vengti ir apskritai, kiek vaikų turėti.
Pranešusi, kad laukiuosi pirmagimės, iš aplinkos sulaukiau kažko panašaus į kolektyvinį atodūsį: „pagaliau susiprato“, „jau seniai laikas buvo“ ir pan. Antras nėštumas praslydo kaip savaime suprantamas, tarsi mano atsakas į visuotinį klausimą – kada broliukas/sesutė?
Užtat trečias laukimas įdomus tuo, kad šįkart pirminės reakcijos skirtingos, vyravo nuo sveikinimų iki nuostabos – o kam tas trečias? Nors pati suprantu, kad aplinkosaugos prasme daugiavaikystė nėra pageidaujama, tačiau lygiai taip pat tikiuosi ir bendro supratimo iš aplinkinių: nėščios moters klausti „kam tas vaikas?“ jau kaip ir per vėlu.
Gaila, kad nei iš pilvo formos, nei iš veido spalvos visažiniai negali iškart pastebėti, kelintąsyk moteris laukiasi. Gal žinodami, kad šioje srityje esu ne naujokė, paliktų mane ramybėje? Iš esmės viskas, ką darau viešumoje ar kuo dalinuosi socialiniuose tinkluose, tampa jau nebe mano kūno, bet visuotiniu klausimu, į kurį minia jaučia keistą pareigą atsakyti. Arba tiesiog pasiūlyti savo nuomonę, kaip antai „negalima imbiero sulčių, negalima levandų eterinio aliejaus, negalima spirulinos papildų, negalima cukraus, negalima kombučios, negalima skristi lėktuvu, negalima nepasterizuoto sūrio, negalima gulėti ant nugaros, negalima kabinti užuolaidų…” Prietarai maišosi galbūt tikrai su geranoriškais spėliojimais.
„Nuovargis negerai – gal mažakraujystė, o gal – skydliaukės problemos? Turbūt trūksta geležies – atrodai pavargusi. O gal tau gestacinis diabetas?” Ir nežinau, ar pykti, ar nekreipti dėmesio. Bet tikrai žinau, kad neturėčiau kiekvienąkart teisintis ir pasakoti savo asmeniškos istorijos, dalintis kraujo tyrimų rezultatais nei užtikrinti – taip, tikrai turiu skydliaukės problemų, bet jau daug metų šią situaciją sėkmingai prižiūri mano gydytoja.
Sutrinku, kai visiškai netikėtai vienas iš penkiasdešimties neprašytų patarimų paaiškėja esąs teisingas, ir man telieka padėkoti. Kalbu apie konkretų atvejį, kai instagrame pasidalinusi, kad vartoju maisto papildus su kolagenu, gavau naudingą žinutę iš moters, kad kolageno geriau vengti – mat nuo jo esą stiprėja ne tik nagai ir plaukai, bet ir kaulėja vaisiaus kaukolė, todėl gali kilti problemų gimdant. Paklausiau savo gydytojos, ir ji tai patvirtino. Tačiau tai veikiau išimtis, patvirtinanti taisyklę: neprašyti patarimai yra beverčiai, nes besilaukianti moteris dažniausiai tiesiog žino, ką daro.
Nors pati suprantu, kad aplinkosaugos prasme daugiavaikystė nėra pageidaujama, tačiau lygiai taip pat tikiuosi ir bendro supratimo iš aplinkinių: nėščios moters klausti „kam tas vaikas?“ jau kaip ir per vėlu.
Kitas keistas nėštumo niuansas – moters kūno nusavinimas, pasireiškiantis tiek prekybos centrų eilėse, tiek ir įstatymų leidyboje. Juk įprastomis aplinkybėmis nepažįstamieji parduotuvėje šalia stovinčios moters neklausia, kada jai pastarąjį kartą buvo mėnesinės ar kokios yra jos vaikų gimimo datos?
Kodėl tuomet žmonės sau leidžia nesislėpdami ne tik spoksoti į nėščią moterį, bet ir užkalbinti užduodant itin asmeniškus klausimus? Pavyzdžiui: „Tai kada jau gimdyt?“; „Kiek mėnesių dabar?” Arba dar blogiau, kai prasideda komentarai apie pilvo dydį: „Oho, koks tūzas! Jau turbūt tuoj gimdyt?” Nedžiugina ir priešingi pastebėjimai, kaip „koks mažas pilvukas”. Mat „mažas“ ir „didelis“ yra subjektyvios, sąlyginės sąvokos, o viskas, ko nėščia moteris nori, tai žinoti, kad jos nėštumas ir pilvas yra tiesiog normalus. Beje, pokštai apie prarytą arbūzą irgi nejuokingi. Nejuokingi, ir tiek.
Lietuvoje žmonės rodosi drovesni, o gal mūsuose tiesiog kita – šiaurietiška – kultūra. JAV aplinkiniai dažnai jaučia ne tik pareigą ką nors patarti, bet ir teisę nepaisyti nėščiosios asmeninės erdvės ir liesti pilvą. Šis ir panašūs atvejai ne tik erzina, bet ir kelia begalinį smalsumą – kokie psichologiniai visuomenės motyvai čia atlieka pagrindinį vaidmenį? Ar tai nuoširdus, galbūt net instinktyvus rūpinimasis dar neužgimusio savo rūšies atstovo gerove?
O gal pasąmoninis iš senesnių laikų atėjęs įsitikinimas, kad stereotipinė moteris-mama-namų šeimininkė nėra pakankamai intelektuali ir jai kas nors protingesnis iš šalies turėtų patarti? Tyrimai patvirtina: visuomenėje iš tiesų vyrauja požiūris, kad akivaizdžiai nėščia moteris tampa tarsi vieša nuosavybe.
Tuo galima įsitikinti ir stebint su moters kūnu susijusią įstatymų leidybą, kaip kad pastarasis itin šokiruojantis abortų draudimas Teksaso valstijoje. Šiuo atveju stebina ne tik visuomenės troškimas kontroliuoti moterų kūnus, bet ir žiaurūs, raganų medžioklę primenantys niuansai: 2021 m. Teksaso valstijoje priimtas įstatymas, kad abortą atlikti galima tik iki šešių savaičių gestacijos trukmės, nedarant išimčių išprievartavimo ar incesto atvejams, taip pat piliečiai skatinami įduoti ne tik abortą atliekančius gydytojus, bet ir bet ką, kas padeda abortą pasirinkusiai moteriai, pavyzdžiui, draugę, pavėžėjusią nėščiąją iki aborto klinikos. Apie jokius moters jausmus, motyvus ar apskritai jos teisinį veiksnumą čia net nekalbama.
Nėštumas nuo seno įvairiose kultūrose pagrįstai traktuojamas kaip ribinė būsena, kai moteris vienu metu savyje talpina du pasaulius, dvi būtis, dvi galimas istorijas: gyvenimo ir mirties. Pati, pamačiusi nėščią moterį viešumoje, pajuntu ir artumą, ir – keista pripažinti – keistą norą jai kuo nors padėti, gal net patarti. Bet tvardausi, nes iš patirties žinau, koks nemalonus tai jausmas. Todėl, užuot siūlius patarimų, geriau sakyti: jei reikės pagalbos ar patarimų – aš čia, galiu tau padėti. Bet čia taikoma draugėms, o nepažįstamas moteris geriau palikti ramybėje.
Ir dar. Kaip jau kelis kartus tai patyrusi, negaliu paguosti, kad su nėštumo pabaiga baigsis ir patarimai. Priešingai – gimus vaikeliui, viskas vėl prasideda iš naujo.
