Pirmiausia noriu atsiprašyti tų, iš kurių feisbuke juokiausi Seimo šturmo metu. Emocijoms leidau nugalėti protą, o puikybei – meilę ir vienybės viltį. Vis dar esu prieš tai, kas įvyko tądien. Vis dar gaila sužeistų pareigūnų. Vis dar manau, kad geriausias sprendimas yra pasiskiepyti.
Tačiau pastarąsias savaites, stebėdama ir virtualiai dalyvaudama pokalbiuose, Lietuvoje pamačiau nesusikalbėjimą – neišgirstus, piktus, nesuprastus žmones. Ir iš jų – „tamsuolių“ – besišaipančius vakcinuotuosius.
Tai, kad didelė dalis per riaušes suimtųjų buvo bedarbiai arba teisti, tik pagilina problemą. Tad, užuot tyčiojusis, turbūt verta susimąstyti apie buvusių kalinių integraciją į visuomenę. Ką galėtume daryti kitaip? Kodėl darbo neturintys žmonės, panašu, yra labiau linkę tikėti sąmokslo teorijomis?
Netrukus po antivakserių riaušių gavau keletą žinučių, privertusių mane iš nuostabos išsižioti. Man rašė kelios moterys, jos mandagiai ir nuoširdžiai klausė: ar verta skiepytis? Laiškų turinys buvo maždaug toks (citata netiksli, apibendrinanti visus tris laiškus): „Kai pasiklausau savo draugų, jie sako, kad nuo kovido pasiskiepijusi po penkerių metų numirsiu. Bet jūs, Vaiva, atrodot protinga ir vis tiek skiepijotės. Kodėl? Ką man patartumėte?”
Beveik tuo pat metu gavau el. laišką ir iš Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Spaudos tarnybos. Jos atstovė teiravosi, ar sutikčiau pasidalinti savo istorija, mat buvau viena iš tuo metu dar nedaugelio moterų, ryžusis skiepytis nuo kovido esant ankstyvam nėštumui. „Džiaugiamės ir norime paraginti kitas nėščiąsias (jei tik šeimos gydytojas tam pritaria)“, – teigė SAM darbuotoja.
Čia turbūt verta trumpai papasakoti savo skiepo istoriją, jei jau visiems taip aktualu. Skiepytis nusprendžiau pasitarusi su gydytojais – tariausi su keliais iš skirtingų sričių ir JAV, ir Lietuvoje, taip pat savarankiškai paieškojau papildomos informacijos. Skiepytis buvo nejauku, nes žinojau, kad skiepas yra naujas. Tačiau taip pat sužinojau ir tai, kad kovidu užsikrėtusios nėščiosios atsiduria žymiai aukštesnės rizikos grupėje – šalia onkologinių ir kitų ligonių. Aiškiai suvokiau nenorinti rizikuoti savo gyvybe, todėl nuvažiavau į vietinę vaistinę Havajuose, kur man turėjo būti suleista „Modernos“ vakcina. Beje, kai paprašiau vaistininkės padrąsinimo prieš skiepą, ji atsakė, kad negali nei rekomenduoti, nei atkalbėti manęs – nes tuo metu apie vakciną turėta per mažai informacijos. Tai sukėlė šiek tiek streso, bet pažiūrinėjusi rizikų statistiką vis tiek pasiskiepijau, nes pasitikėjau gydytojais, su kuriais tariausi. Dabar, vis daugėjant įvairių tyrimų apie paskiepytas nėščiąsias, džiaugiuosi šiuo sprendimu – jaučiuosi ramesnė dėl savo sveikatos.
Turiu kokybišką aukštąjį išsilavinimą, tačiau filosofijos magistras niekaip nepaverčia manęs nei epidemiologe, nei virusologe, nei bendrosios praktikos gydytoja. Nesu kompetentinga absoliučiai niekam patarti dėl skiepų.
Jei būčiau šiek tiek jaunesnė, turbūt džiaugčiausi, kad manęs žmonės klausia ką daryti, mėgaučiausi menamu autoritetu. Tačiau šiandien tai, kad būtent manęs klausia patarimo dėl vakcinacijos, ir kelia patį didžiausią nerimą. Turiu kokybišką aukštąjį išsilavinimą, tačiau filosofijos magistras niekaip nepaverčia manęs nei epidemiologe, nei virusologe, nei bendrosios praktikos gydytoja. Nesu kompetentinga absoliučiai niekam patarti dėl skiepų.
Būtent tai ir atsakiau man laiškus rašiusioms moterims: patariau tartis su savo gydytojais. Nes bet koks kitas atsakymas reikštų, kad teigiu žinanti, kas joms geriau. Aš galiu turėti nuomonę, priimti sprendimus. Bet tikrieji autoritetai turėtų būti savo sričių, šiuo atveju, medicinos profesionalai. Kur jų balsai? Kodėl niekas nesiklauso? Šiame kontekste esu tik dviejų vaikų mama, gūglinanti ir ieškanti atsakymų, kas geriausia mūsų šeimai. Kodėl gūglindami žmonės randa skirtingus atsakymus, šįkart neaptarinėsiu. Noriu pirštu bakstelėti į akivaizdesnę problemą: kas nutiko, kad žmonės nebepasitiki savo gydytojais ir mokslininkais? Kodėl staiga tiek abejojantiems vakcinos veiksmingumu, tiek skatinantiems skiepytis reikia tokių neišmanėlių kaip aš nuomonės ir palaikymo?
Bet jeigu jau atsiranda klausiančių, tai neliksiu neįkišusi trigrašio: informacijos amžiuje būtina skubiai edukuoti žmones, kaip… atsirinkti informaciją. Kokios antraštės būdingos melagienas skleidžiantiems tinklalapiams? Kuo skiriasi kokybiškas žurnalistinis tyrimas nuo sensacija norinčio tapti rašinėlio? Kodėl neverta tikėti mokslu, tačiau reiktų pasikliauti mokslinio tyrimo metodais ir domėtis jų rezultatais? Ir t. t. Užpildžius šias žinių spragas, gal nebereikės ir influencerių klausti patarimų. Beje, nesu prieš influencinimo kultūrą – tik norėtųsi, kad skirtingais klausimais nuomonę formuotų savo sričių specialistai.
P.S. Sutikau savo skiepo istorija pasidalinti ir SAM, tačiau kaip visada – tik pasakoju, kaip buvo man, ir stengiuosi susilaikyti nuo patarimų ar apibendrinimų.
