Pasaulyje apie tai kalbama jau kurį laiką. Nuo intymių skundų plepant su draugais ant sofos iki rimtesnių mokslinių tyrimų. Omenyje turiu nematomą darbą, kurį kažkas atlieka kiekviename namų ūkyje. Deja, dažniausiai ir stereotipiškai tai krinta ant moters pečių, o jei visai tiksliai – ant smegenų.
Šiam darbui apibūdinti turime romantišką terminą „pilkasis kardinolas“, reiškiantį viešai nesirodantį ir aukštų postų neužimantį asmenį, iš tiesų atliekantį svarbų vaidmenį institucijos, šalies ar šiuo atveju – šeimos reikaluose. Įdomu tai, kad šis terminas atsirado karaliaus Liudviko XIII laikais, kai Prancūziją valdė raudoną sutaną vilkintis kardinolas Richelieu, o jo bendražygis buvo pilku vienuolio rūbu vilkintis tėvas Josephe'as.
Terminas išpopuliarėjo dėl A. Dumas romano „Trys muškietininkai“. Tiesa, vėliau pasaulio istorijoje pilkaisiais kardinolais vadinti M. Bormanas – Hitlerio asmeninis sekretorius, rašytojas K. Pobenoscevas – dėl įtakos carui Aleksandrui III, TSKP CK sekretorius M. Suslovas. Galima rasti ir kitų. O folklore sakoma, kad moteris yra kaklas, kur panorėjęs sukiojantis šeimos galvą – vyrą. Ši alegorija yra seksistinė ir prieštaraujanti anatominei logikai – iš tiesų tiek kaklą, tiek galvą judinti galime nerviniais impulsais.
Tačiau, kaip ir dažname liaudies posakyje, tiesos krislas čia taip pat yra. Ar vadinsime ją pilkąja kardinole, ar galvą palaikančiu stuburu – dažnai būtent moteris yra tas asmuo, šeimoje atlaikantis didelį, tačiau nematomą protinio darbo krūvį. Turiu pastebėti, kad jis skiriasi nuo konkretaus, gerbiamo intelektualinio darbo ir anglakalbėje literatūroje yra vadinamas tiesiog mental load – mentaliniu krūviu.
Ar vadinsime ją pilkąja kardinole, ar galvą palaikančiu stuburu – dažnai būtent moteris yra tas asmuo, šeimoje atlaikantis didelį, tačiau nematomą protinio darbo krūvį.
Tokiam darbui nereikia specialaus išsilavinimo, tik daug atsakomybės ir geros atminties (arba užrašinės). Užimti ir sėkmingi žmonės, norėdami būti produktyvesni ir savo intelektinę energiją naudoti kryptingai, būtent tokiems darbams samdo asmeninius asistentus. Deja, heteroseksualiose šeimose tai nejučia perima moterys, žingsnis po žingsnio tapdamos atsakingos už bendrą dienotvarkę, gimtadienius, kalendorines šventes, vaikų ir naminių gyvūnų skiepus. Aš net savo suaugusį vyrą pas gydytojus užrašau, bet nėra čia kuo girtis. Užtat galim paliūdėti drauge.
Kartą iš vieno giminės vyro esu net girdėjusi tokią mintį, kad visada visomis progomis draugams ir giminėms išrinkti dovanas šeimos vardu yra būtent žmonos darbas, nes moterims tai įgimta dar nuo priešistorinių uogų rankiojimo laikų. O atvirukus uogų rinkėjos irgi rašė? Išrinkti gėles arba laidotuvių vainikus. Sužiūrėti, kada ką tręšti. Prisiminti, kada naminiams gyvūnams laikas pas veterinarą. Paskambinti Birutei dėl. Padėkoti Kristijonui už. JAV dar, pavyzdžiui, yra ypač gyva tradicija rašyti padėkos atvirukus – paskambinti negana.
Nuodų nuo blusų, pelių ar kas bepultų. Nunešti batus į taisyklą. Daiktus – į valyklą. Prisiminti, kada reikia pasiimti batus iš taisyklos, daiktus – iš valyklos. Paduoti namie pamirštus drabužius dukters draugės mamai. Sudaryti maisto pirkinių sąrašą. Prisiminti sumokėti už prenumeratas. Arba prisiminti nustatyti automatinį sumokėjimą už prenumeratas. Vaikų drabužiai – kas išaugta, o kas dar tinkama? Ką palikti, o ką atidėti kitų metų vasarai?
Užsakyti kelionės sveikatos draudimą. Atšaukti prenumeratą, kuria nebesinaudojame. Nupirkti vaistų. Prisiminti, kada ką reikia išskalbti, kada kam reikia sumokėti už paslaugas. Pasirūpinti vaikų karnavaliniais kostiumais – vadinasi, ne tik juos nupirkti arba pasiūti, bet ir prisiminti, kada pradėti tai daryti. Esu tikra, kad dažna motina šį sąrašą ne tik savaip pakoreguotų ir papildytų. Tačiau dėl to esmė nesikeičia.
Nunešti batus į taisyklą. Daiktus – į valyklą. Prisiminti, kada reikia pasiimti batus iš taisyklos, daiktus – iš valyklos.
Toks šeimos gyvenimo organizavimas dar vadinamas rūpesčio darbu. Ir čia kalbama ne tik apie patį darbą, bet ir apie nuolatinę būtinybę numatyti, suplanuoti ir prisiminti tuos darbus. Net jei tai visiškos smulkmenos – tokiu atveju dar blogiau, nes užėmus smegenis mažmožiais nebelieka vietos ir jėgų mąstyti nei apie didingas idėjas, nei apie save.
Kartais apskritai nebelieka vietos – tik sąrašai, priminimai, savigaila ir nuovargis. Kalbu iš patirties. O tiems, kam atrodo, kad šitas rūpesčio protinis krūvis – tik smulkmena, nereikalaujanti jokių įgūdžių nei specifinių žinių, noriu užduoti klausimą: jei jau taip lengva viską sužiūrėti, tai kodėl nepadarai to PATS?
