Šilkinės gumelės plaukams, burata ir paspirtukai. Tokios naujienos krito į akis šiemet vasarą grįžus į Lietuvą. Nesu tikra, gal jos jau ir kelerių metų senumo, tačiau gyvendama atogrąžų saloje ir Lietuvoje šiltuoju metų laiku nebuvusi bene aštuonerius metus imu pastebėti dalykus, kurie kitiems rodosi įprasti. Na, kaip prieš keletą metų staiga visi ėmė apsimetinėti, kad visą gyvenimą valgė nūnai į madą atėjusius burgerius.
Dėl buratos priekaištų neturiu – skonio reikalas, ir tiek. Dėl tų plaukų gumelių – girdėjau, kad šilkas apsaugo plaukus nuo lūžinėjimo, bet čia dar negaliu susitvardyti nepriminusi: kadaise būtent apie tokias stambias gumeles kalbėdama „Sekso ir miesto“ herojė Kerė dievagojosi, kad nė viena moteris su tokia šukuosena neišeitų į viešumą. Ak, jei ji būtų žinojusi, kokios mados laukia netolimoje ateityje…
Tačiau su paspirtukais turim rimtą bėdą. Turėsim dar rimtesnių, jei artimiausiu metu nebus imtasi veiksmų. Nesu tikra, kiek vasarų Lietuvos gatvėmis rieda sunkūs metaliniai elektra varomi „paspirtukai“; rašau kabutėse, nes iš tiesų jais važiuojant visai nereikia pasispirti. Nereikia nei specialių teisių, nei daug smegenų – atsistojai ir riedi.
Taip jau sutapo, kad vienas pirmųjų man šiemet grįžus gimtinėn pamatytų vaizdų buvo ant šaligatvio sėdinti moteris kruvina galva. Ji atrodė nesiorietuojanti aplinkoje, sutrikusi. Šalimais gulėjo nuvirtęs paspirtukas. Ar moteris į kažką pati atsitrenkė važiuodama, ar ją partrenkė pro šalį važiavęs automobilis, jau nesužinosiu, nes nelaimėlę pastebėjau vairuodama, kai trumpam stabtelėjau sankryžoje. Tačiau žinau viena: dėl patirtos galvos traumos kalta tik ji pati, kaip ir visi kiti paspirtukininkai, važinėjantys be šalmų.
Nejaugi žmonės taip nevertina savo galvos ir gyvybės? Didžią dalį vasaros praleidusi Lietuvoje drįstu sakyti, kad nemačiau nė vieno suaugusio paspirtukininko su šalmu. Tai stebina ne tik dėl atsainumo savo gyvybei, bet ir dėl vaikams rodomo pavyzdžio: mažyliai ne tik su šalmais, bet dažnai ir su kelių, alkūnių apsaugomis, o tėvai lekia pliki. Kokią žinutę tai siunčia vaikams?
Su paspirtukais turim rimtą bėdą. Turėsim dar rimtesnių, jei artimiausiu metu nebus imtasi veiksmų.
Žinoma, filosofiškai galima pasvarstyti ir kodėl paspirtukininkai įstatymiškai neverčiami dėvėti šalmų kaip, tarkim, motociklininkai. Remiantis KET, elektrinių paspirtukų vairuotojams šalmai privalomi tik tuo atveju, jei jie yra nepilnamečiai. Svarbu atkreipti dėmesį, kad tai jokiu būdu nereiškia, jog aštuoniolikos sulaukęs asmuo tampa kietakaktis, kuriam jokie galvos smūgiai į cementą nebaisūs. Priešingai – valstybė pilnametį žmogų laiko pakankamai subrendusiu ir atsakingu savarankiškai priimti sprendimus.
Kitaip tariant, kalbant apie asmens atsargos priemones įstatymai būna globėjiški arba ne. Globėjiški (patronising) – kai įstatymų leidžiamoji valdžia nusprendžia už žmogų, kas jam yra geriau, ir jo paties gyvybės apsaugą paverčia privaloma, kaip antai automobilio saugos diržai: nors jie skirti visų pirma pačiam keleiviui apsaugoti, jų neprisisegęs asmuo rizikuoja gauti piniginę baudą. Ne globėjiški, pasitikėjimu asmens galimybe priimti teisingą sprendimą grįsti įstatymai ar veikiau jų nebuvimas suteikia individui teisę spręsti pačiam.
Didžią dalį vasaros praleidusi Lietuvoje drįstu sakyti, kad nemačiau nė vieno suaugusio paspirtukininko su šalmu. Tai stebina ne tik dėl atsainumo savo gyvybei, bet ir dėl vaikams rodomo pavyzdžio: mažyliai ne tik su šalmais, bet dažnai ir su kelių, alkūnių apsaugomis, o tėvai lekia pliki.
Įdomus pavyzdys – Havajų valstijoje galiojantis įstatymas: čia nei mopedų, nei motociklininkų vairuotojams šalmai nėra privalomi, tačiau būtina dėvėti akinius nuo saulės. Stebint kelių eismo dalyvius tiek Havajuose, tiek Lietuvoje apima jausmas, kad žmonijai reikia būtent globėjiškų įstatymų, mat gausėjančios žinios apie paspirtukininkų patirtas traumas tik stiprina nuojautą, kad jie nesugeba priimti patiems naudingų sprendimų.
Kaip sakytų mūsų močiutės: nori užsimušti ir važiuok sau be šalmo! Tačiau kaip kitų asmenų – pėsčiųjų – apsauga? Vasarojant Lietuvoje neapleido jausmas, kad jau niekur nesu saugi, nes paspirtukininkai nardė visur: ir gatvėse, ir ant šaligatvių, išnerdavo iš už nugaros beveik be garso. Du sykius savo kūnu sustabdžiau paspirtukininkus, kurie vos nepartrenkė mano mažamečių vaikų. Išėjus laukan apimdavo stresas, nes nežinojau, ką sakyti vaikams, į kurią pusę žiūrėti. Mat su automobiliais ir dviračiais paprasčiau, bent žinau, kur jų tikėtis, – gatvėse ir dviračių takuose. Deja, paspirtukai rieda visiškai nenuspėjamomis trajektorijomis.
Nesaugumo jausmą sustiprino ir Palangos paplūdimyje nugirstas dviejų moterų pokalbis: „Aš savo Lukui ir sakau: tu atsargiai su tuo paspirtuku. Žinai, jis devyniasdešimt kilų sveria, aukštas, o proto kaip pas vaiką. Jau dusyk vos žmonių nepartrenkė, o paskiau teisinasi – mama, aš užsisvajojau…“ Kiek tokių neatsakingų svajotojų gatvėse? Ką galima padaryti, kad bent jau pėstėsiems būtų saugiau?
Vasarojant Lietuvoje neapleido jausmas, kad jau niekur nesu saugi, nes paspirtukininkai nardė visur: ir gatvėse, ir ant šaligatvių, išnerdavo iš už nugaros beveik be garso.
Greičio ribojimai šiuo atveju svarbūs, tačiau visi žinome, kad kol nenutinka nelaimė, tol niekas ir netiria, kokiu greičiu lekia paspirtukininkas. Nuo 2019 metų Paryžiuje paspirtukininkų partrenkti žuvo trys pėstieji. Tik laiko klausimas, kada tai nutiks Lietuvoje.
Nesu kelių eismo taisyklių žinovė, todėl manau, kad šį klausimą turi spręsti šios srities ekpertai. Tačiau kaip kelių eismo dalyvė ir kaip pėsčioji teigiu, kad gatvėse dėl paspirtukininkų nesijaučiau saugi, nesaugūs buvo ir mano vaikai. Tai yra problema, kurią būtina spręsti ir praktiškai, ir įstatymiškai – galbūt ribojant vietas, kur galima riedėti elektriniams paspirtukams, gal imantis griežtesnių greičio ribojimo priemonių ar įvedant taisyklę, jog elektrinio paspirtuko vairuotojai taip pat turi išlaikyti kokį nors saugaus elgesio keliuose testą.
Priešingu atveju, jei kiekvienas lukas svajoklis lips ant paspirtuko, tai šalmų tuoj reikės visiems pėstėsiems…
