Eidamas 92-uosius metus mirė kompozitorius Feliksas Bajoras. Jo kūrybinėje biografijoje – operos, simfonijos kūriniai styginių, pučiamųjų orkestrams, koncertai. Lietuva neteko vienos ryškiausių figūrų šalies muzikos istorijoje.
F. Bajoras į muzikos pasaulį įžengė kaip smuikininkas, vėliau susidomėjęs estradine muzika, atrado ir kompoziciją. Kūryba jam buvo susitelkimo ir savęs tobulinimo forma.
„Kūryba reikalauja visiško atsiribojimo nuo visko, kaip gyvenimas koks yra, toks yra, nieko nepadarysi. Aš ir sakau, dabar tokia mano nuotaika, kad rašau savęs tobulinimui, savo sielos, savo sugebėjimų, išraiškos“, – anksčiau sakė kūrėjas.
Muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė F. Bajorą vadina viena reikšmingiausių Lietuvos muzikos figūrų, formavusių šiuolaikinės kompozicijos raidą. Savo pėdsaką jis paliko visuose žanruose, jo kūrybinėje biografijoje – operos, simfonijos, kameriniai kūriniai, vokalinė muzika.
„Vienas paskutiniųjų jo įgyvendintų darbų – opera „Dievo avinėlis“, kuri buvo pastatyta tik po 40 metų ir po įvairių politinių peripetijų, tai buvo simfonistas, kuris parašė labai reikšmingų simfoninių kūrinių, stiprus kamerinės muzikos kūrėjas, o viršūnė – vokalinė muzika. Manau, kad šituo jis yra įsirašęs į Lietuvių muzikos aukso fondą“, – kalba prof. dr. R. Gaidamavičiūtė.
Dešimtmečius trukęs kompozitoriaus kūrybinis kelias pažymėtas reiklumu. Kartą jis net atšaukė savo jubiliejui skirtą koncertą, kuriam nebuvo pasirengta tinkamai. Reiklus jis buvo ne tik atlikėjams, bet ir sau.
Kompozitoriaus bičiulis Mindaugas Urbaitis pabrėžia, F. Bajoro kūryba tapo lūžiu Lietuvos muzikoje – jis buvo kitoks kūrėjas dėl dėmesio, kurį skyrė kalbai, ištartam žodžiui ir jo skambesiui.
„F. Bajoras – tokia viena iš ryškiausių figūrų Lietuvos muzikoje ir jau paskutinis mus palikęs iš tos kartos, kuri įvykdė didžiausią perversmą šiuolaikinėje Lietuvos muzikoje, atnešė daugiausia naujovių į ją ir, sakyčiau, įkvėpė visas kitas kartas labai aktyviai“, – kalba kompozitorius.
F. Bajoras sakydavo, gerus kūrinius patikrina laikas, o kiekvienas kūrėjas privalo turėti savo braižą, nes jo neturėdamas esi pasmerktas mėgdžioti: „Esu laisvas menininkas, ką norėsiu, tą darysiu, anksčiau aš nebūdavau laisvas menininkas, kaip nekeista, dabar tikrai laisvas menininkas.“
