Ar tai būtų nuplėštas plakatas „Lietuva lietuviams“, ar minutė tylos prieš eterį, ar eitynės miesto gatvėmis, ar kažkoks kitas viešas veiksmas, išreiškiantis nepritarimą esamai padėčiai ir esantiems galios ir valdžios pozicijose, dėl vieno dalyko galime būti tikri. Dažnai nė nepasibaigus, o kartais nė neprasidėjus tokioms akcijoms visas būrys komentatorių ir fotelinių ekspertų subėgs išreikšti savo nepritarimo ir ims gėdinti tuos, kurie drįso šitaip „išsišokti“. Negražu. Negalima. Nemandagu. Neteisėta.
Ir viską karūnuojantis epitetas tiems, kurių veiksmai ypač papiktina stebėtojus, – chuliganizmas.
Drįsčiau teigti, kad tai, kaip ir kokiais žodžiais mes kritikuojame pilietinį nepaklusnumą, pasako daug daugiau apie mus pačius nei apie tuos, kurie ryžtasi imtis viešų ir dažnai provokuojančių veiksmų. Mat pilietinis nepaklusnumas, nepaisant besipiktinančiųjų kaltinimų, nėra demokratijos griūtis. Priešingai – pilietinis nepaklusnumas yra demokratijos širdis, net – o gal ypač – tada, kai jis peržengia formalaus teisėtumo ribas.
Įstatymai nėra visa apimantis moralės kompasas; įstatymuose užfiksuoti tik mažiausi bendri vardikliai, kurių reikia, kad mes, kaip visuomenė, galėtume funkcionuoti. Jie nėra amžini ir dažnai atspindi ne tik kokius nors universalius principus ir įsipareigojimus žmogaus teisėms ar valstybingumo pagrindams, bet ir tuometinės valdžios, visuomenės, verslo ar laikmečio poreikius. Kitaip tariant, įstatymas nustato, kas yra teisėta, bet ne visada kas yra teisinga.
Pilietinis nepaklusnumas yra būtent tai, kas išryškina tą erdvę tarp teisėtumo ir teisingumo. Tie, kurie jį renkasi, savo veiksmais teigia: net jei įstatymiškai tai ir leistina, mes neapsimesime, kad tai priimtina.
Tuo tarpu pilietinis nepaklusnumas kyla iš galios disbalanso – jis yra tų, prieš kuriuos ši galia nukreipta, kalba. Žurnalistas, nutilęs eteryje, rizikuoja netekti darbo ar užsitraukti valdžios nemalonę. Dėstytojas, nuplėšęs plakatą su ksenofobiniu šūkiu, rizikuoja susigadinti reputaciją ir būti nuteistas. Protestuose dalyvaujantys jauni žmonės rizikuoja būti išvadinti kvailiais, o kartais netgi tąsomi mokytojų, švietimo skyrių ar politikų už savo pažiūras. Bet tie, kas taip rizikuoja dėl kažko didesnio nei jie patys, nėra chuliganai. Jie – valstybės sąžinė.
Taip, tie veiksmai dažnai yra nepatogūs ir šokiruojantys. Puiku. Jie būtent tokie ir turi būti. Protesto ir pasipriešinimo tikslas nėra rasti gražią ir visiems priimtiną formą ar nuglaistyti konfliktus. Jų tikslas yra matomai parodyti nematomas ar ignoruojamas įtampas taip, kad į jas atkreiptume dėmesį ir jį išlaikytume.
Tačiau pilietinis nepaklusnumas toli gražu nėra chuliganizmas. Chuliganizmas kalba neteisėtos galios kalba. Jis užtvirtina stipriojo teisę ir nihilizmą. Tikrieji chuliganai savo galią kuria užtildydami ir engdami silpnesnius, o ne kovodami už jų teises ar matomumą.
Tuo tarpu pilietinis nepaklusnumas kyla iš galios disbalanso – jis yra tų, prieš kuriuos ši galia nukreipta, kalba. Žurnalistas, nutilęs eteryje, rizikuoja netekti darbo ar užsitraukti valdžios nemalonę. Dėstytojas, nuplėšęs plakatą su ksenofobiniu šūkiu, rizikuoja susigadinti reputaciją ir būti nuteistas. Protestuose dalyvaujantys jauni žmonės rizikuoja būti išvadinti kvailiais, o kartais netgi tąsomi mokytojų, švietimo skyrių ar politikų už savo pažiūras. Bet tie, kas taip rizikuoja dėl kažko didesnio nei jie patys, nėra chuliganai. Jie – valstybės sąžinė.
O sąžinės įstatymu nenutildysi.
Galbūt kažkam nepatogu, negražu ir nejauku. Tačiau kieno nepatogumas yra svarbesnis? Ar tų, kurie norėtų įvesti daugumos diktatūrą, ar tų, prieš kuriuos ji nukreipta?
Mūsų nepatogumas yra ir atsakymas, kurioje pusėje esame mes patys.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
