Nepaisant to, kad nuo žurnalistės Ritos Miliūtės Seimui – arba, tiksliau, valdančiajai daugumai – parodyto vidurinio piršto praėjo beveik dvi savaitės, komentatoriai ir laido riteriai vis dar nerimsta. Kaip ji taip galėjo? Kas jai leido? Nepadoru, neprofesionalu, nepriimtina.
Vis tik klausimą siūlyčiau formuluoti kiek kitaip: kodėl šis viešas gestas sukelia tokį erzelį? Kuri šio poelgio dalis mus taip sudirgina? Tai, kad jį parodė moteris, ir dar viešai – juk tai taip nemoteriška!? Ar kad parodė jį esantiems galios pozicijoje?
Atsakymas turbūt glūdi pačioje vulgarumo logikoje. Tiek pačios valdžios institucijos, tiek pareigas einantys politikai yra apgaubti tam tikro pasaulietiško sakralumo. Todėl į juos kreipiamės pagarbiau nei į eilinius žmones, bendraujame formaliau, eidami susitikti paisome aprangos reikalavimų ir protokolo. Jų ypatingą statusą simbolizuoja ir turimos privilegijos, ir teisinės išimtys, tokios kaip teisinė neliečiamybė. Jie yra pakylėti aukščiau kasdienybės, nes būdami savo pozicijose atstovauja ne tik sau, bet ir visai tautai bei valstybei, kurias laikome vienaip ar kitaip šventomis. Tie, kurie pažeidžia tą sekuliarų šventumą, yra baudžiami – ne visada įstatymu, bet dažnai socialinėmis sankcijomis: pasmerkimu, gėdinimu, atstūmimu.
Tačiau tokį išskirtinumą labai lengva išnaudoti ir savanaudiškiems bei antidemokratiškiems tikslams, nes jis skirtas išlaikyti ir apginti esančius galios pozicijoje. Protokolas ir padorumas įprastomis aplinkybėmis išreiškia pagarbą tautos valiai ir suteiktam mandatui. Kai valdžios atstovai nustoja gerbti tą valią, pagarba tampa galios legitimizavimo instrumentu.
Vidurinis pirštas – šios pretenzijos atmetimas. Jis sako: valdžios sakralumas nėra absoliutus. Jūs – ne tik „išrinktieji“, bet ir paprasti žmonės, priimantys sprendimus, kuriuos galima ginčyti, smerkti, išjuokti. Tad šis gestas yra tiesmukai demokratiškas: jis primena, kad valdžia nėra antgamtinė. Ji yra žmogiška, ir todėl atskaitinga kitiems žmonėms.
Vidurinis pirštas – šios pretenzijos atmetimas. Jis sako: valdžios sakralumas nėra absoliutus. Jūs – ne tik „išrinktieji“, bet ir paprasti žmonės, priimantys sprendimus, kuriuos galima ginčyti, smerkti, išjuokti. Tad šis gestas yra tiesmukai demokratiškas: jis primena, kad valdžia nėra antgamtinė. Ji yra žmogiška, ir todėl atskaitinga kitiems žmonėms.
Jei grįžtume prie to konkretaus vidurinio piršto konteksto, protestai vyko dėl to, kad valdžia siekia kontroliuoti viešąjį transliuotoją. Dėl to, kad siūlomos pataisos kelia grėsmę žurnalistinei laisvei ir nepriklausomybei. Tačiau pasipiktinusieji viduriniu pirštu tai labai greitai pamiršo ir susitelkė ne į tikrąjį nepadorumą, o į pirštą, kuris buvo nukreiptas į jį. Kalbėti apie etiketą paprasčiau nei apie grėsmes nacionaliniam transliuotojui. Kalbėti apie R. Miliūtės vulgarumą lengviau nei apie dabartinės koalicijos gėdingumą.
Tačiau jei giname žurnalistės teisę į vidurinį pirštą, į tūkstantmetę tradiciją kritikuoti valdžią pasitelkiant vulgarius gestus, keiksmus, net pornografinius vaizdinius, turime pripažinti ir kitą to pusę. Tokia teisė priklauso ne tik intelektiniam ir kultūriniam elitui. Ji priklauso ne tik tiems, su kuriais sutinkame. Ir ją gindami, turime sutikti, kad ir mums patogūs, parankūs ir patinkantys taip pat gali būti ir bus kritikuojami panašiais būdais.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
