Švenčiant Davido Attenborough, kuriam gegužės 8 d. sukaks šimtas metų, gimtadienį, „Sengirės kine“ gegužės 4–10 d. bus rodomas filmas „Attenborough rojuje“. Jame vienas garsiausių pasaulio gamtininkų įgyvendina vaikystės svajonę – įamžinti rojaus paukščius jų tuoktuvių metu. Filmą pristato ornitologas Marius Karlonas, šia proga su juo kalbamės plačiau – apie D. Attenborough vaidmenį formuojant šiuolaikinę gamtos komunikaciją ir tai, kaip kuriamas ryšys tarp mokslo ir visuomenės ir kodėl šiandien vien mokslinių tyrimų aplinkosaugai nepakanka, rašoma organizatorių pranešime žiniasklaidai.
– Koks yra Davido Attenborough vaidmuo globalioje gamtosaugoje?
– Davido Attenborough poveikis yra išskirtinis, nes jis labai platus. Pagrindinis jo ginklas – žodis, o jo žodžio įtaka buvo ir yra milžiniška. Iki Attenborough, prieš septyniasdešimt metų, gamtosaugos komunikacija buvo gana sausa, o visuomenės žinios šioje srityje buvo labai ribotos, nes aplinkosaugos temos daugiausia buvo liečiamos teisės aktuose ir nebuvo prieinamos plačiajai auditorijai. Attenborough sugebėjo tapti tarpininku tarp mokslininkų, gamtosaugininkų ir visuomenės, ir sudėtingus ekologijos bei aplinkosaugos klausimus perteikti suprantamai. Jo gebėjimas įsigilinti ir tuo pačiu supaprastinti, nepametant esmės, yra vienas svarbiausių jo pasiekimų. Tai – tiltas tarp mokslo ir visuomenės.
Be to, jis padėjo pagrindus šiuolaikinei gamtos dokumentikai. Anksčiau buvo meninių filmų arba siaurai mokslinių įrašų, tačiau būtent Attenborough suformavo modelį, kaip efektyviausiai perteikti žinią apie gamtą visuomenei. Šiandien didžioji dalis gamtininkų, dokumentikos kūrėjų ar gamtos literatūros autorių remiasi Attenborough filosofija. Dabar to tiesiogiai galime ir nebejausti, nes tokia komunikacija tapo norma visame pasaulyje – ją perima net nuomonės formuotojai. Tačiau jei ne Attenborough, klausimas, kaip šiandien apskritai kalbėtume apie gamtą ir kiek ši tema būtų matoma viešojoje erdvėje.
Jo autoritetas taip pat yra esminis veiksnys. Kai jis kalba – nesvarbu, visuomenei ar politinei auditorijai – jo žodis turi svorį. Jam užtenka pasakyti žodį ir gimsta įstatymai. Taigi jo įtaka aplinkosaugai yra ne tik komunikacinė, bet ir netiesiogiai politinė. Todėl galima sakyti, kad jo pagrindiniai „įrankiai“ yra žinios, autoritetas ir kalba.
– Kodėl svarbu, kad būtų ne tik mokslininkų, aktyvistų, bet ir mokslo populiarintojų?
– Pagrindinis raktas į aplinkosaugą yra švietimas. Mokslas šiuo atveju veikia kaip įrankis, kuris reikalingas tam švietimui pagrįsti. Tačiau švietimo spragos yra akivaizdžios, ypač kalbant apie jaunesnę kartą. Pavyzdžiui, biologijos vadovėliuose daug dėmesio skiriama teoriniams dalykams – genetinėms formulėms, paveldimumo skaičiavimams – tačiau juose mažai skatinamas empirinis pažinimas ir tiesioginis santykis su aplinka.
Mokslininkų darbas yra būtinas, tačiau be visuomenės įsitraukimo dažnai jų veikla baigiasi ataskaitų rengimu, kurios nugula į stalčių. Problema ta, kad daug aplinkosaugos srityje dirbančių žmonių yra linkę į intravertiškumą. Tokie žmonės dažniau renkasi tyrimus, analizę, ataskaitų rašymą, tačiau vengia viešo kalbėjimo, komunikacijos, darbo su visuomene ar sprendimų priėmėjais. Taip susidaro situacija, kai yra sukaupta daug žinių, bet jomis nėra efektyviai pasinaudojama siekiant pokyčių. Vien tyrimų ir pasakymo, kad viskas blogai, nepakanka – reikia aktyvios visuomenės, kuri žinias „išneštų“ į viešumą ir darytų spaudimą sprendimų priėmėjams.
Todėl švietimas ir žmonės, kurie tuo užsiima, yra ypač svarbūs – jų poveikis negali būti atsietas nuo mokslo. Šios sritys veikia kartu: švietėjai negali be mokslininkų, nes pastarieji generuoja žinias, o mokslininkų darbas be komunikacijos dažnai lieka neįgyvendintas praktikoje.
– Ar vienas balsas turi reikšmės kovoje už gamtos apsaugą?
– Kalbant apie dažną nuostatą – „ką aš vienas galiu padaryti“, kai viskas esą priklauso nuo politinių sprendimų, tai iš dalies susiję su nusivylimu, kurį patiria daugelis gamtininkų. Dažnai pradžioje apima stiprus susižavėjimas gamta, vėliau ateina etapas, kai pamatai, kiek joje problemų – kaip viskas nyksta, o „niekas nieko nedaro“. Kai kurie bando veikti, bet, susidūrę su sunkumais, nusivilia dar labiau.
– Kaip neprarasti motyvacijos net ir tada, kai atsimuši į abejingumo sieną?
– Man asmeniškai, per maždaug dvidešimt metų domėjimosi ornitologija ir aplinkosauga, šie etapai jau yra pereiti, ir dabar jaučiuosi stabiliai. Klausimas, kaip save motyvuoti, kai situacija, atrodo, tik blogėja, išlieka sudėtingas, tačiau svarbiausia – daryti tai, ką gali. Svarbu suprasti, kad vienas žmogus pasaulio nepakeis, tačiau veiksmų visuma yra reikšminga. Tai galima suprasti kaip grandininę reakciją – jei kažkam perduosi žinutę, ji galimai sklis toliau. Aš asmeniškai per metus pasiekiu tūkstančius žmonių, dalis jų susidomi, perima žinutę ir skleidžia toliau.
Poveikis nėra tiesiogiai proporcingas vienam kalbančiajam – jis nuvilnija visuomenėje. O jei tai daroma nuosekliai ir skirtingoms auditorijoms, poveikis gali būti platus. Todėl nereikėtų nuvertinti individualaus indėlio ar nuleisti rankų.
Komunikacija ir švietimas čia vėl iškyla kaip esminiai įrankiai aplinkosaugoje. Davidas Attenborough yra puikiausias pavyzdys, tačiau tokių atvejų yra ir daugiau. Lietuvos kontekste taip pat matyti, kad stipriai suformuota žinutė gali sukelti platesnę reakciją – aplinkosauginės temos gali jaudinti visuomenę ir paskatinti konkrečius veiksmus.
Todėl teiginys, kad vienas žmogus nieko negali, nėra tikslus. Kiekvienas gali prisidėti, neliekant abejingu ir skleidžiant žinią. Ir dar vienas svarbus aspektas – daryti tai, ką moki geriausiai. Jei domiesi tiksliaisiais mokslais ar technologijomis, gali pritaikyti savo žinias ir patirtį siekiant padaryti pasaulį tvaresniu. Jei turi charizmą, ją galima įdarbinti viešumoje ir komunikacijoje.
– Kaip iš pažiūros nekaltos praktikos, tokios kaip paukščių stebėjimas, gali prisidėti prie pokyčių aplinkosaugoje?
– Kasmet keliaujant su šimtais žmonių, man įdomiausia stebėti tuos, kurie pirmą kartą leidžiasi į pažinimo kelionę, neturėdami jokio santykio su gamta ar paukščiais. Dažnai jie patiria tam tikrą šoką, pamatę, kiek daug įvairovės yra visai šalia – net mieste, parke ar miške. Paukščių stebėjimo hobis yra veiksmingas būdas skatinti domėjimąsi aplinka. Nereikia ypatingų vietų – svarbu išmokti pastebėti ir išgirsti.
Nors paukščių stebėjimo išvykos kartais vadinamos turizmu, mėgstu akcentuoti, kad tai ir gamtosauginis švietimas. Matyti, kaip po kelių tokių patirčių žmonėms „atsiveria akys“: jie pradeda kitaip matyti aplinką, kai kurie keičia savo įpročius, interesus, net profesinę kryptį, pradeda aktyviau palaikyti aplinkosaugines iniciatyvas, patys atstovauja gamtos interesams, organizuoja kampanijas.
Organizuodami turus siekiame ne tik supažindinti su biologine įvairove ar suteikti galimybę išvykti iš miesto – svarbiausia, kad tokia patirtis leidžia daug greičiau įgyti supratimą, kuriam kitu atveju prireiktų metų. Būdami su patyrusiais gamtosaugininkais, jie greičiau suvokia tiek gamtos grožį, tiek problemas. Švietimo aspektas čia esminis.
Tačiau vien informacijos srautas – naujienos apie klimato kaitą, nykimą, taršą – ilgainiui tampa nebeveiksmingas, nes žmonės prie jo pripranta ir nustoja reaguoti. Tuo tarpu tiesioginė patirtis gamtoje – kai žmogus pats pamato, išgirsta, patiria – veikia kitaip. Juokaudamas mėgstu sakyti, kad tai kaip gamtosaugos piliulė, patiekiama su skaniu sumuštiniu. Empirinis pažinimas, tiesioginis buvimas gamtoje ir kalbėjimas apie ją – ne tik apie problemas, bet ir apie jos grožį – yra veiksmingiausias būdas pasiekti žmogų.
Kalbant apie grožį – jo labai daug filme „Attenborough rojuje“ apie rojaus paukščių šeimą. Jų pavadinimas atsirado iš nežinojimo – Europoje buvo manoma, kad šie paukščiai gyvena danguje ir į Žemę nukrenta tik negyvi…
Tai susiję su tuo, kad Europą jie pasiekė apdoroti – be kojų ir sparnų. Rojaus paukščiai iš esmės buvo atrasti tik prieš porą šimtų metų, kai buvo pradėtos vežti jų iškamšos. Tuo metu didelė dalis Pietryčių Azijos regiono europiečiams buvo terra incognita, todėl ir žinių apie šiuos paukščius buvo labai mažai.
– Filmas sukurtas prieš trisdešimt metų. Kokia dabar yra rojaus paukščių populiacijos būklė, apsaugos lygis?
– Situacija nėra gera, nors ir ne visiškai kritinė. Pagrindinės teritorijos, kuriose gyvena rojaus paukščiai – Papua Naujoji Gvinėja ir apylinkės – yra vis sparčiau apgyvendinamos ir eksploatuojamos. Nors kuriami nacionaliniai parkai ir kai kur situacija yra santykinai geresnė, bendra regiono aplinkosaugos padėtis išlieka silpna. Milžiniška problema yra tropinių miškų kirtimas žemės ūkiui, ypač sparčiai besiplečiančioms palmių aliejaus plantacijoms. Pats esu skridęs virš Borneo salos – buvo graudu matyti iki horizonto besitęsiančias monokultūrines plantacijas, vien tam, kad kažkas galėtų naudoti biokurą ar pigų aliejų konditerijoje. Ekonominiai interesai ten dažnai nusveria aplinkosauginius prioritetus.
– Filme paliečiama ir kita tema – gamtos neištirtumas. Ar mokslui žengiant į priekį joje dar liko paslapčių?
– Kalbant apie paukščius, gali susidaryti įspūdis, kad apie juos žinome labai daug – pasaulyje yra apie 10 tūkstančių rūšių, daugelį jų galime atpažinti, nufotografuoti, aprašyti. Tačiau šios žinios dažniausiai apsiriboja baziniais dalykais: kur rūšis gyvena, kaip atrodo, kada peri, kur migruoja. Kur kas mažiau žinome apie jų ekologiją ir ypač elgseną – kaip paukščiai sąveikauja su aplinka, kokie jų santykiai su kitomis rūšimis, kokie veiksniai lemia jų išlikimą. Dėl to neretai atsitinka taip, kad rūšis nyksta, o niekas negali tiksliai pasakyti kodėl.
– Ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti, kad gamtai ir paukščiams Lietuvoje būtų rojus?
– Noriu atsiremti į Davido Attenborough pavyzdį – stipriausias gamtosaugos įrankis yra žodis. Jeigu kiekvienas iš mūsų daugiau kalbės apie aplinkosaugos problemas – per šventes, prie stalo su šeima ar draugais – tai jau yra veiksmas. Gal tas pokalbis nebus lengvas, gal kils aštri diskusija, bet ji gali kažkam atverti akis, priversti susimąstyti.
Galbūt vėliau kažkas apie tai pakalbės su savo vaikais ar mokiniais, dar kažkas pasidalins informacija su savo socialiniu ratu, kiti galbūt parems aplinkosaugines iniciatyvas arba prie jų prisijungs. Nebūtinai visi turi daryti viską – bet kiekvienas gali padaryti kažką. Todėl aš lieku prie minties, kad žodis yra vienas stipriausių įrankių, kuriuo galime paveikti sprendimus ir prisidėti prie gamtos apsaugos.
