Prieš kurį laiką pasidalinau mintimis apie Radvilų rūmus ir tą „cukrų“ architektūroje – norą istorinius pastatus aplipdyti saldžiomis, bet netikromis imitacijomis. Neseniai sulaukiau savotiško atsako – Justo Simono Černiausko teksto „Skonio diktatūra“. Autorius teigia, kad architektai bando primesti „modernistinį“ skonį visuomenei, kuri ilgisi jaukių, senovę imituojančių formų.
Skaitant apėmė dvejopi jausmai. Iš vienos pusės, suprantu tą emociją ir nostalgiją praeičiai. Iš kitos pusės – architektūroje, ypač kai liečiame paveldą, mes kalbame ne tik apie skonį. Mes kalbame apie tiesą, laiko pajautimą ir autentiškumą. Ir kad tai nėra tik mūsų vietinis, vilnietiškas ginčas ar koks nors vietinių architektų prasimanymas, puikiai iliustruoja tai, kas dabar vyksta ten, kur paveldo tradicijos skaičiuoja šimtmečius, Prancūzijoje.
Tiesą sakant, jau negalvojau tęsti polemikos, jeigu ne ką tik architektūriniuose portaluose pasirodžiusios nuotraukos iš Prancūzijos Anžė (Angers) miesto – ten stovi nuostabi Šv. Mauricijaus katedra. 2009 metais, valant jos pagrindinio fasado 12 amžiaus portalą, po dulkių sluoksniu buvo atrasti stulbinantys viduramžių polichromijos fragmentai. Pasimatė tikrosios spalvos. Tačiau atradimas iškart tapo galvos skausmu: atidengtas spalvas ėmė plauti lietus ir blukinti saulė. Portalą tapo būtina apsaugoti, jam prireikė stogo.
Istoriškai katedra tokį stogą turėjo. Tai buvo dar 13 a. pastatytas masyvus akmeninis prieangis – prancūzų bažnytinėje architektūroje vadinamas galilée, kuriame istoriškai prasidėdavo procesijos. Tačiau 1807 metais šis prieangis buvo nugriautas dėl nusidėvėjimo. Nors archyvuose ir išliko vienas gana detalus šio nugriauto statinio piešinys, prancūzams iškilo esminė dilema. Ką darome dabar? Ar bandome pagal tą piešinį atstatyti tai, ko nebėra jau du šimtus metų, ir taip sukuriame pseudosenovinę dekoraciją? Ar visgi ieškome šiuolaikinio atsakymo, kaip apsaugoti 12 a. šedevrą?
Prancūzijos institucijos pasielgė drąsiai ir, mano galva, vieninteliu teisingu būdu – paskelbė konkursą naujam portikui.
Konkursą laimėjo garsus japonų architektas Kengo Kuma. Būtų buvę labai paprasta pastatyti kokį nors stiklinį gaubtą – atseit ir „nematoma“, ir „modernu“. Bet Kuma pasiūlė kur kas jautresnį, intelektualesnį sprendimą. Jis atsisakė stiklo ir pasirinko masyvą, bet nesistengė imituoti senovinio akmens. Naujasis portikas yra betoninis, tačiau šiam betonui naudotas vietinio Luaros slėnio akmenų skaldos užpildas. Taip išgaunama spalva ir faktūra, kuri natūraliai kalbasi su sena katedra, bet atvirai deklaruoja: aš esu iš 21 amžiaus.
Iš išorės tai lakoniškas, švarus tūris, tačiau įėjus į vidų tave pasitinka moderniai perpieštos gilyn vedančios arkos. Jos sukuria gilią perspektyvą ir veikia kaip filtras – praleidžia lygiai tiek šviesos, kad pamatytum senąsias spalvas, bet apsaugo jas nuo lietaus ir saulės. Be to, naujasis portikas net nesiliečia su istoriniu fasadu. Jis stovi savarankiškai, išlaikydamas pagarbų atstumą, lyg šiuolaikinis rėmas senovės paveikslui.
Žinoma, kaip ir buvo galima tikėtis, kilo audra. Tradicijų ir liturginio paveldo gynėjai pasipiktino. Portikas buvo išvadintas pasaulietiniu bunkeriu, griaunančiu gotikos vertikalumą. Buvo reikalaujama atstatyti senąjį galilée pagal išlikusį piešinį. Skamba pažįstamai, tiesa? Duokite mums tai, kas atrodo „istoriškai“, duokite mums to saldaus cukraus.
Tačiau Prancūzijos institucijos vis tik laikėsi savo ir projektas buvo įgyvendintas. Argumentas čia labai paprastas: tikrasis vandalizmas būtų statyti istorinę klastotę. Atkurti 1807 m. nugriautą tūrį, tegul ir turint piešinį, būtų ne istorijos saugojimas, o romantizuotas pastišas.
Šią esminę poziciją per portiko atidarymą taikliai apibendrino Prancūzijos kultūros ministrė Catherine Pégard. Ji pabrėžė, kad naujoji galerija tapo valstybės įsipareigojimo savo paveldui simboliu, kur svarbu ne tik jį išsaugoti, bet ir išryškinti šedevrus. „Tai yra kiekvienos kartos atsakomybė, – sakė ministrė. – Šis įgyvendinimas yra pavyzdinis, nes sugeba atliepti kelis iššūkius: užtikrinti portalo apsaugą, išsaugoti požeminį archeologinį paveldą, bet kartu ir integruotis į dabartį, neištrinant to, kas buvo iki šiol.“
Architektūroje nėra vienos taisyklės, kuri aklai tiktų viskam.
Bet čia pat noriu pabrėžti vieną svarbų dalyką – architektūroje nėra vienos taisyklės, kuri aklai tiktų viskam. Prisiminkime Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisrą. Nors po jo sklandė pačios įvairiausios idėjos apie modernų špilį, galiausiai nuspręsta atkurti tikslią Eugène`o Viollet-le-Duco originalo kopiją. Kodėl? Nes ten mes kalbame apie ikonišką, iki milimetro dokumentuotą miesto siluetą, kurį praradome ką tik dėl staigios traumos. O Anžė atveju mes sprendžiame visiškai kitą užduotį – kaip šiandien apsaugoti naujai atrastą vertybę, kai originalaus prieangio nebėra jau du šimtmečius.
Ką visa tai sako mums? Vadinamoji skonio diktatūra, apie kurią rašo J. S. Černiauskas, iš tiesų dažnai yra tiesiog baimė. Baimė pripažinti, kad mes esame savo laiko kūrėjai, o ne tik praeities dekoratoriai.
Architekto pareiga nėra kepti patogius istorinius muliažus, kad įtiktų nostalgijai ten, kur tam nebėra autentiško pagrindo. Mūsų pareiga – kurti kokybišką, sąžiningą erdvę, kuri saugo tikrąją istoriją ir palieka aiškų mūsų laiko pėdsaką.
Radvilų rūmai, kaip ir bet kuris kitas vertingas mūsų paveldo objektas, nusipelno tikro, atviro dialogo su mūsų dienomis. Imitacijos ir pseudoistorizmas galbūt ir skanūs iš pirmo žvilgsnio, bet ilgainiui nuo to cukraus tik genda dantys. Architektūra, kaip ir istorija, neturi būti aklai saldinama. Ji turi būti tikra.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
