Valstybių saugumo tarnybos ir diplomatai ne tik susiduria su Epsteino salos pagundomis, bet ir su politiniu okultizmu. Abi industrijos: malonumo ir siaubo – veikia aukščiausių vadovų protus. Kol okultizmas, tai yra tikėjimas demonais, šėtonu, bendravimu su mirusiomis sielomis, yra tik privati ar meninė veikla, tai nesukelia politinio pavojaus.
Kitas dalykas, kai okultinės apeigos sutampa su tuo, ką psichoanalitikai vadina „tautos šešėliu“. Gustavas Jungas rašė apie tai, kad Hitleris energingai įgarsino vokiečių tautos nerimą, jų tylaus nusivylimo šešėlį, kuris susiformavo po Pirmojo pasaulinio karo, po Vokietiją žeminančios taikos sutarties. Asmeninis arba tautos šešėlis yra mūsų slepiamas motyvas: kalbama viena, o trokštama priešingo. Po 1991 metų Rusijoje buvo šlovinama demokratija ir rinka, bet tyliai žmonės troško Sovietų Sąjungos atkūrimo. Hitlerį į valdžią iškėlė vienas tautos šešėlis, Putiną – kitas. Tačiau kokia yra šešėlio raidos logika? Dažniausiai ji siejama su Tamsiąja Apšvieta, su reakcionizmo ir okultizmo jungtimis. Nepasitenkinimas dėl Rusijos pažeminimo, buvusios didybės iliuzija virto daugumos noru atkurti imperiją.
O mistika ir okultizmas padeda tada, kai įprastinis racionalumas, ekonomikos ar sociologijos mokslai negali patarti arba prieštarauja daugumos norams. Vedini istorinio šešėlio, to didžiojo tautos nesąmoningumo, autoritariniai valstybių vadovai peržengia gyvenimo ir mirties ribą ir ima vadovautis mistiniais argumentais bei okultinėmis nuojautomis. Mes apie tai sužinome tada, kai valdovams jų pavaldinių gyvybė turi daug mažesnę reikšmę nei įsivaizduojamas bendras tikslas.
Kai valdovas pasineria į menamų aukščiausių tikslų miglas, demonai ar menami angelai, ar praeities carų šmėklos žada imperijos ir didybės atkūrimą, jei tik tam bus paaukota pakankamai daug žmonių. Taigi, saugumiečiai, diplomatai ir rašytojai, norintys suprasti tautos ir diktatorių šešėlio tikslus ir jų viešas kalbas, turi studijuoti ne tik istoriją, psichologiją, bet ir okultizmą. Kaip galima kovoti su šiuo okultiniu propagandiniu šešėliu? Racionalūs argumentai apie gėrį ir demokratiją tik didina tautos įtarumą. Kitas variantas yra paskatinti įvairių propagandinių šešėlių okultinį karą. Iracionalaus sąmonės šešėlio silpnybė yra jo nenuoseklumas, jei tik jis nevirsta aiškia ideologija. Dabartinis Kremliaus korumpuotas šešėlis taip ir nevirto naujos Sovietų Sąjungos ideologija.
Negalima okultistų ir religinių fanatikų nugalėti vien mūšio lauke – turi dar juos įveikti jų šešėlio valdose arba jų laiko duobėse. Tai karas dėl pakeistos sąmonės, ne dėl teritorijų.
Šiandieninis Putinas kaunasi jau ne dėl SSRS, bet dėl Kijevo Rusios šmėklų, dėl Kijevo Pečorų lauros šventųjų palaikų. Ilgą laiką Ukraina nenorėjo dalyvauti pokomunistinės nostalgijos industrijoje, kurios buvo perpildyti Rusijos televizijos kanalai. Tačiau dabar, kai Putinas kalba, kad bėdos prasidėjo dar chazarų ir pečenegų laikais, tarp 9 ir 11 amžių, kai jis prasmego į „laiko duobę“, atsirado proga suskaidyti šešėlį, Rusijos iracionalumą į daugelį sektų. Putinas visiškai pamiršo tautos šešėlio logiką – kad jis turi atkurti Sovietų Sąjungą. Dar blogiau – jis visur kritikuoja Leniną. Ir tai yra puiki proga jį atakuoti. Ukrainos propaganda po kelerių metų tylėjimo prabudo gindama Kijevo Rusios teises, pabrėždama, kad jokios Maskovijos minėtais pečenegų laikais dar neegzistavo. O Kijevo Rusia esą ir yra dabartinė Ukrainos motina ir sukūrė civilizaciją, kurią Maskovija nori pavogti.
Okultiniai karai nėra jokia naujiena. Dennis Wheatley romane „Išjoja velnias“ („The Devil Rides Out“, 1934) vaizduoja dvi tarpusavyje kovojančias okultines sektas, kurių viena tarnauja velniui, o kita burtais ir magija nori sustabdyti šėtoną. Gerieji magai turi ritualinėje kovoje nugalėti blogį, pažymėtą svastikos ženklu, nurodantį į tuo metu kylantį nacizmą. Knyga prognozavo okultinius, ezoterinius mūšius dėl žmonijos ateities. Režisierius Terence‘as Fisheris pagal minėtą knygą 1968 metais pastatė filmą, kur blogojoje velnio sektoje klesti lyčių ir rasių lygybė, o kitoje – gerųjų herojų – dominuoja balti konservatyvūs vyrai ir jiems paklusnios moterys.
Nuo to laiko paplinta nuomonė, kuria seka ir dabartinis Kremlius: šėtonas užvaldė Europą, paskleisdamas feminizmą, lygių teisių politiką ir esą Liuciferis gina LGBTQ+ teises. Prisimintina britų rašytojos ir psichoanalitikės Dion Fortune sukurta „Vidinės šviesos brolija“, kuri 1939 metais pradėjo maginį mūšį už Britaniją prieš nacistų okultines pajėgas. Ji kalbėjo, kad negalima laimėti karo ore ir ant žemės, kol nebus iškovota pergalė tamsos dvasių pasaulyje, todėl žadino karaliaus Artūro ir jo riterių dvasią. Panašiai kalbėjo ir minėtas rašytojas D. Wheatley 1964 metų knygoje pavadinimu „Jie naudojo tamsiąsias galias“, kur aiškina, kad galutinė pergalė prieš nacizmą buvo pasiekta okultiniame mūšyje dėl Berlyno 1945 metais.
Ta pati mistinio karo istorija dėl LDK paveldo laukia ir Lietuvos, tačiau savos okultistų kariuomenės mes neturime, manydami, kad karas yra racionalus, kad jo tikslai yra pamatuoti Suvalkų koridoriaus ar Klaipėdos uosto poreikiu. Tai klaidinga nuomonė. Putino karas miestus sutrina į dulkes tam, kad liktų tik viena jo išpažįstama ezoterinė teorija. Negalima okultistų ir religinių fanatikų nugalėti vien mūšio lauke – turi dar juos įveikti jų šešėlio valdose arba jų laiko duobėse. Tai karas dėl pakeistos sąmonės, ne dėl teritorijų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
