Skaitau baltarusių filosofo Vladimiro Mackevičiaus, neseniai išleisto iš Lukašenkos kalėjimo, naujus tekstus apie politinę Baltarusijos emigracijos organizaciją ir valstybės išlaisvinimą iš promaskvietiškos diktatūros. Manau, Lietuvai jo samprotavimai yra aktualūs ne tik kaip bandymas išvaduoti jų valstybę, bet ir kaip galimybė suvaldyti mūsų šaliai kylančią grėsmę.
Ši tema aktuali ir dėl vieno iš Baltarusijos opozicijos lyderių Sviatlanos Cichanouskajos ir jos komandos persikėlimo į Varšuvą, atmenant, kad Cichanouskajai artimi žmonės ir ji pati skaito ir kažkiek remia Mackevičių. Manau, ji pasielgė teisingai išvykdama iš Lietuvos, kai nebėra aktyvaus bendradarbiavimo plano ir abipusio supratimo su Ingos Ruginienės Vyriausybe. Bet mano tekstas ne apie tai. Baltarusijos opozicija, mano manymu, yra sąstingio būsenoje, nežinanti, bet galvojanti ir besitarianti, ką toliau daryti, o šios atsinaujinusios diskusijos centre yra vienas iš Letučio universiteto, nepriklausomo minties centro Minske, įkūrėjų.
Situacija Baltarusijos išeivijoje pasikeitė, kai buvę opozicijos lyderiai išleisti iš kalėjimų: Siarhejus Cichanouskis, Viktaras Babaryka, Pavalas Seviaryniecas, Maryja Kalesnikava... Jie paveikė, gerai ar blogai, tuos, kurie jau ilgą laiką veikė laisvėje: Pavelas Latuška, Natalia Radzina, Zianonas Pazniakas, Vadzimas Prokopjevas... Ir štai dabar Mackevičius bando atnaujinti, keisti komandinį veikimo planą įtraukdamas viena kitai prieštaraujančias iniciatyvas. Pats nepretenduodamas būti politiniu opozicijos lyderiu, filosofas užima unikalią poziciją, kažkuo panašią į Cichanouskajos: padaryti viską, kad opozicija nevirstų susiskaidžiusiomis ir viena kitos nekenčiančiomis partijomis, kaip atsitiko su Rusijos opozicija.
Daugelis tarptautinių karo ir politikos ekspertų sutinka, kad šiandienis Minsko režimas yra pagrindas Rusijos karinei ar kitokiai ekspansijai į Europą ir pirmiausia į Suvalkų koridorių. Visa tai mes žinome. Klausimas kitas: kaip gali Baltarusijos valstybė tapti laisva nuo Maskvos vadelių? Atsakymas: kai jos piliečiai bus savivaldūs ir laisvi. Klasikinis valstybės apibrėžimas susieja teritoriją, valdymą, kalbą, istoriją ir religiją. Išskyrus tam tikrą valdymo arba savivaldos būdą, visi kiti elementai yra labai svarbūs, bet nėra būtini. Dauguma Baltarusijos piliečių šneka rusų kalba ir seka Maskvos stačiatikių bažnyčia.
Svarbiausias Minsko valdymo instrumentas yra valstybės represinis aparatas: policija, teismai, kalėjimas, armija, ir jie priklauso ne tik Lukašenkai, bet ir Maskvos struktūroms.
Svarbiausias Minsko valdymo instrumentas yra valstybės represinis aparatas: policija, teismai, kalėjimas, armija, ir jie priklauso ne tik Lukašenkai, bet ir Maskvos struktūroms. O svarbiausias savivaldos šaltinis yra sąmoningumas, bendradarbiavimas, įtrauki demokratija ir tai yra opozicijos veiklos sfera, jų galia. Lukašenka valdo, Baltarusijos opozicija siekia savivaldos, diktatorius stiprina represinę vertikalę, o savivaldos šalininkai kuria horizontalius ryšius. Atrodo, kad valdžios vertikalė yra stipresnė, bet tai netiesa: jie nevaldo nei pasaulio socialinių tinklų, nei verslo tinklų, nei laisvos komunikacijos, nors nori tai daryti.
Šiandienis Rusijos ir Ukrainos karas vis labiau įgauna karo dėl sąmonės bruožus. Mackevičius pastebi, kad Rusijos karo-propagandinė industrija šiandien pavertė hibridinio karo koncepciją į „konsciencinio karo“ doktriną, apie ką Rusijos karo teoretikai paskelbė aibę straipsnių. Karas dėl sąmonės reiškia, kad siekiama užkariauti ne teritoriją ar išteklius, o vieną sąmoningumą paversti kitu, ukrainiečius ir baltarusius paversti rusais. Sunaikinti galima tuos, kas nesutinka su šia transformacija. Karo dėl sąmonės teorija ir praktika pasireiškia ir pačioje Rusijoje, bandant apibūdinti, kokia turi būti žmonių politinė sąmonė, kontroliuoti, ką jie galvoja, ką šneka, ir tai daroma diegiant sekimo sistemas socialiniuose tinkluose ir mobiliose ryšio priemonėse.
Šio karo elementai naudojami ir Baltarusijos teritorijoje kuriant pavergtos, paklusnios sąmonės efektą. Tuo tikslu formuojama „skaitmeninė koncentracijos stovykla“: totalinė socialinių tinklų kontrolė – Rusijoje labiau, Baltarusijoje, kol kas, mažiau. Tai ir yra naujasis Kremliaus totalitarizmas. Vis dėlto svarbus niuansas: kariaujant dėl sąmonės, teritorijų klausimas tampa antraeilis, nes kalbama apie visus apimantį, integralų tikėjimą, apie pavergtą protą, o ne apie geografiškai apibrėžtas valstybes.
Integralus protas, arba sąmonė nebūtinai yra pavergtas. Jis gali būti ir laisvas, piliečiams laisvai pasirenkant tikėjimą ar valdymo formą. Ryškiausias integralios valstybės pavyzdys yra Vatikanas ir jo valdoma Katalikų bažnyčia. Vatikanas puikiai supranta, kad svarbu ne žemės hektarai, o kas valdo sąmonę, Katalikų bažnyčios atveju – tikėjimą. Tik Vatikanas bejėgis Baltarusijoje, katalikų kunigai neretai persekiojami, kalinami ir jų politinės įtakos negalima palyginti su Jono Pauliaus II reikšme Lenkijai ir Lietuvai 1990 metais. Iš dalies tikinčiųjų baltarusių sąmonę valdo Maskvos stačiatikių bažnyčia ir, reikalui esant, naudojasi savo – Baltarusijos – vienuolių armija. Karas dėl sąmonės reiškia tikėjimo, švietimo, kultūros, kalbos, galvojimo būdo užvaldymą ir nepageidaujamos kalbos bei tikėjimo išstūmimą.
Iš dalies tikinčiųjų baltarusių sąmonę valdo Maskvos stačiatikių bažnyčia ir, reikalui esant, naudojasi savo – Baltarusijos – vienuolių armija. Karas dėl sąmonės reiškia tikėjimo, švietimo, kultūros, kalbos, galvojimo būdo užvaldymą ir nepageidaujamos kalbos bei tikėjimo išstūmimą.
Mackevičius kviečia aktyviai dalyvauti šiame kare, ginti nepriklausomą sąmoningumą. Ką gali Baltarusijos opozicija priešinti užkariautam ir pavergtam Baltarusijos piliečių protui? Vakaruose veikia Baltarusijos autokefalinė (nepriklausoma) Stačiatikių bažnyčia, tačiau negirdėjau, kad Baltarusijos opozicija ją plačiai remtų ar bendradarbiautų. Tai taškas Maskvos naudai. Gudų kalba nėra visuotinai paplitusi tarp opozicijos. Vilniuje daugelis Baltarusijos opozicijos narių, kaip, beje, ir daugybė ukrainiečių, tarpusavyje šneka rusų kalba. Tai dar vienas balas Maskvai.
Nepriklausoma švietimo politika yra kovos dėl sąmonės dalis, tačiau išsklaidytai Baltarusijos opozicijai Lenkijoje, Lietuvoje, Vokietijoje nėra lengva organizuoti nepriklausomo savo pačių švietimo. Cichanouskajos komanda bando veikti šia linkme taip pat ir per EHU (Baltarusijos išeivių universitetą Vilniuje). Dar yra politinės diskusijos, kultūros ir, pagaliau, istorinės mitologijos dalykai. Dėl jų taip pat reikia kovoti. Istorijos antklodės tempimas baltarusių garbei, o ne „lietuvių“ naudai savaime niekuo neduoda, jei ši istorija nėra susieta su giliausia, dar ikikrikščioniška kalba, mitologija, su alkų, akmenų, ąžuolų, žalčių garbinimu, su visu tuo iracionaliu tūkstantmečių šaknų šnabždėjimu, iš kurio kyla pasitikėjimas tauta.
Mitas kyla iš tūkstančio iracionalumo upelių, kol galiausiai virsta racionalia politinės istorijos upe. Vieno ar kito mūšio pasisavinimas mažai ką reiškia. Nors, turiu pripažinti, istorija yra viena iš nedaugelio veiklų, kur baltarusių „litvinams“ sekasi ir kur jie jaučia, kad nėra maskvėnai, kad Maskovija yra jų priešas. Baltarusijos opozicija gali turėti ir dar vieną „kozirį“ – tai „litvinai“ savanoriai, besikaunantys Ukrainos armijos gretose. Tačiau Cichanauskajos aplinka nuo jų laikosi atokiai ir Mackevičiaus metodologiniuose žaidimuose dar nematau šio pulko, kaip ir karo Ukrainoje pasekmių vaidmens.
Šiandien dėl skaitmeninių technologijų, kriptovaliutų ir DI paplitimo keičiasi darbo santykiai. Todėl JAV liberalai kalba apie naujus valstybių modelius, pavyzdžiui, tinklinių-korporacinių arba korporacinių – sumaniųjų miestų valstybių galimybę. Tai gali būti „Google“ valstybė arba Elono Musko valdomas naujųjų technologijų miestas. Teritorinis valstybės modelis, kuriuo remiasi ne tik Maskva, bet ir Minskas, ir Vilnius, nėra vienintelis galimas. Energetinę tinklinę valstybę valstybėje norėjo sukurti Rusijos „Gazpromas“ ir Putinas apie tai svajojo, kalbėjo iki 2022 metų. Nemanau, kad Baltarusijos opozicija galėtų ką nors perimti iš minėtų oligarchinių valstybės modelių, tačiau pats principas – modeliuoti politines organizacijas, santvarkas ir valstybes kintant komunikacijos, verslo ir galvojimo technologijoms – yra būtinas.
Baltarusijos išeiviams būtų pravartu pasimokyti Moldovos patyrimo, o ne sekti Lietuvos pavyzdžiu, kai draudžiama dviguba ir daugialypė pilietybė, kuri kaip tik ir būtų didesnis nepriklausomybės ir saugumo, išteklių garantas 21-ame dinamiškame amžiuje.
Pritariu Mackevičiaus metodologinių eksperimentų nuostatai. Matau tinklinės, dalyvaujančios pilietinės valstybės perspektyvą, kurią, kaip principą, parodė rinkimai Moldovoje, kai būtent tinklinis išeivių su dviguba pilietybe asmenų tinklas padėjo atsverti Rusijos šalininkus, kitu atveju Moldova jau būtų Maskvos rankose. Baltarusijos išeiviams būtų pravartu pasimokyti Moldovos patyrimo, o ne sekti Lietuvos pavyzdžiu, kai draudžiama dviguba ir daugialypė pilietybė, kuri kaip tik ir būtų didesnis nepriklausomybės ir saugumo, išteklių garantas 21-ame dinamiškame amžiuje.
Tarptautinis tinkliškumas įtraukiant dvigubos pilietybės asmenis, demokratinis dalyvavimas, sumanumas (naudojant skaitmenines technologijas), pilietinis solidarumas, integracija į ES struktūras ir darbo pasidalijimą kartu su kalbos, istorijos, kultūros projektais galėtų padėti kurti lygiagrečią Baltarusiją. Ji gali vykdyti intensyvią propagandinę ar kitokią (finansinę, žvalgybos...) intervenciją į Baltarusijos teritoriją ir laimėti „protų mūšį“ su Maskva. Tai ir yra karas dėl sąmonės. O laikas nelaukia: ta milžiniška Maskvos-Minsko teritorija jau ritasi link gilios ekonominės krizės link, kur galimi įvairūs ultrapatriotų maištai, augančios represijos ir nauja Kremliaus agresija. Tokioje situacijoje mes negalime švaistytis sąjungininkais, o Baltarusijos opozicija gali būti vieni jų. Tik reikia padėti jiems atsinaujinti. Atsinaujinti reikia ir mums.
