Praėjus šimtui vadovavimo Vokietijos vyriausybei dienų, kancleris Friedrichas Merzas gali pasidžiaugti tarptautiniu pripažinimu, bet kenčia nuo antausių vidaus politikoje. Lyg nedarnios šeimos sutuoktinis jis vis išvyksta į sėkmingas komandiruotes, bet grįžus namo jo laukia iš nepasitenkinimo įraudusi antroji pusė – socialdemokratų partija (SPD), iš pykčio pajuodę giminaičiai – partiečiai krikščionys demokratai (CDU/CSU) ir alkani suerzinti vaikai – rinkėjai.
Per pirmąsias šimtą dienų F. Merzas patyrė ir šalto, ir karšto. Jau pats startas buvo istoriškai nevykęs – juoda ir raudona valdančioji koalicija kancleriu jį patvirtino tik antruoju balsavimu. Tačiau po to laukė saldi kompensacija – sėkmingi vizitai užsienyje. Dar per rinkimus užsienio reikalų kancleriu tapti žadėjęs F. Merzas iš tiesų ištraukė Vokietijos užsienio politiką iš žiemos miego, pataisė santykius su Paryžiumi, skubėjo į Varšuvą, Briuselį ir Londoną.
Tačiau ar žodžiai reikalui esant tikrai virs kūnu? Pagrįstą nerimą kelia pasikeitusi kanclerio laikysena tam tikrais konkrečiais klausimais.
Jis nedelsdamas apsilankė karo siaubiamame Kyjive, inauguravo vokiečių brigadą Lietuvoje ir išvengė politinio žemės drebėjimo per susitikimą su Jungtinių Valstijų prezidentu Donaldu Trumpu Ovaliajame kabinete. F. Merzas sulaukė pagyrų už ryškesnį, aktyvesnį kursą NATO ir Europos Sąjungoje. Lietuva ir Baltijos šalys su dėkingumu ir tam tikru palengvėjimu klausėsi jo griežtai skambančių žodžių apie Rusiją.
Vilniuje netgi bus pakabinta lentelė su F. Merzo žodžiais „Lietuvos saugumas yra ir mūsų saugumas. Vilniaus apsauga yra Berlyno apsauga“. Tačiau ar žodžiai reikalui esant tikrai virs kūnu? Pagrįstą nerimą kelia pasikeitusi kanclerio laikysena tam tikrais konkrečiais klausimais. Juk būdamas opozicijoje F. Merzas ir jo konservatoriai labai aktyviai reikalavo, kad Ukrainai būtų perduota tolimojo nuotolio sparnuotųjų raketų „Taurus“, bet atėjus į valdžią reikalavimo nebeliko. F. Merzas suka uodegą, neva šis klausimas negali būti aptarinėjamas viešai, reikia sutarimo su aljanso partneriais.
Tad įsitempus stebima, ar Vokietija tikrai pakankamai gins Ukrainos interesus, jei po JAV ir Rusijos prezidentų D. Trumpo ir V. Putino susitikimo iš Aliaskos papūs atšiaurūs vėjai. Prieš lemtingą susitikimą atostogaujantis F. Merzas suorganizavo Europos lyderių ir D. Trumpo vaizdo skambutį, pasiuntė signalą, kad Europa ir Ukraina negali būti paliktos stebėtojomis iš už tvoros, bet kyla klausimas, ko lyderiavimą Europoje tarsi prisiimanti Vokietija imsis iš tiesų?
Ar apskritai galima pasitikėti šiuo politiku? Juk dideli užmojai iš F. Merzo lūpų dažnai skrido per rinkimų kampaniją, bet atėjus į valdžią jiems sparnus pakirpo realybė. Sulaužyti trys dideli rinkiminiai pažadai. Paaukota skolos stabdžio išlaikymo politika, nebus įvestas elektros mokesčio mažinimas buitiniams vartotojams, o žadėta griežta migracijos politika realybėje tapo gerokai drungnesnė. Ir visa tai dar ne pabaiga – koalicijos laukia svarbių kompromisų paieškos dėl pensijų ir kitų socialinių reformų.
Akivaizdu, kad užsienio arenose įvykę pasirodymai F. Merzui davė tik trumpalaikių dividendų, o nuoskaudos namuose paliko aiškų pėdsaką.
Santykius su partneriais SPD gerokai pagadino ir kilusi krizė dėl Konstitucinio teismo teisėjų skyrimo, kai konservatoriai paskutinę akimirką sužlugdė socialdemokratų parinktos kandidatės Frauke Brosius-Gersdorf paskyrimą. Iš visų pusių F. Merzui plaukia kaltinimai pažadų laužymu, nesugebėjimu valdyti koalicijos ir savo partijos. Rinkėjai baudžia – naujausios apklausos rodo, kad 69 proc. vokiečių kritiškai arba blogai vertina naują valdžią, patenkintų – mažiau nei trečdalis. Konkrečiai F. Merzo darbu patenkinti apie 32 proc. apklaustųjų, per mėnesį jo populiarumas nukrito net 10 proc. punktų.
Akivaizdu, kad užsienio arenose įvykę pasirodymai F. Merzui davė tik trumpalaikių dividendų, o nuoskaudos namuose paliko aiškų pėdsaką. Tuo metu, kai tradicinės partijos silpsta, ekstremistine partija pripažinta „Alternatyva Vokietijai“ trina rankomis ir džiaugiasi kylančiais reitingais. Tai pavojinga ir pačiai Vokietijai, ir visai Europai.
Galima guostis liaudies išmintimi, kad nėra namų be dūmų, bet baisu, kad didžiausias Europos Sąjungos trobesys nesuliepsnotų atvira liepsna. Nes jei gaisrus tenka nuolat gesinti viduje, sunkiau stoti mūru už kitus – Ukrainą ar Lietuvą. Būtų gerai, kad koalicijos sutartį „Atsakomybe už Vokietiją“ pavadinę politikai, vedami F. Merzo, taptų tikrai atsakingi. Taip pat už Europą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
