Daugeliui emigracijoje pažįstama ta savijauta, kai vėl kokia nors su Ukrainos karu susijusi žinia tiesiog atima žadą, o akyse ima kauptis nevaldomos ašaros. Kai staiga pagauni save galvojant, kurį kambarį gyvenamajame būste galėtum užleisti artimiesiems, jei kiltų realus pavojus ir jiems tektų bėgti iš Lietuvos.
Pastaraisiais metais netrūksta įvykių, kurie pakursto baimę dėl Lietuvos likimo. Užsienyje gyvenantys lietuviai irgi kovoja su jauduliu, ypač dėl Rusijos keliamo pavojaus tėvynėje gyvenantiems artimiesiems. Bene didžiausias nerimo bangas sukelia su karu Ukrainoje susiję atsitikimai.
Pasikalbėjusi su diasporoje gyvenančiais lietuviais suprantu, kad ne man vienai žemė tarsi išslydo iš po kojų, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir viceprezidentas niekingai taršė Ovaliajame kabinete priimtą Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį. Nuo tada nebeatrodė perspausti raginimai ruoštis dienai X, kone reguliariai atplaukiantys iš Pasaulio lietuvių bendruomenės.
Teko pabendrauti su išeiviais, kurie aktyviai bando įtraukti bendruomenes į Lietuvos gynybos planus, kai kurie netgi jungiasi prie Europos valstybėse atsiradusių ar besikuriančių naujų Lietuvos šaulių sąjungos būrių. Išgirdau vis pasikartojantį tautiečių argumentą. Jie ne tik nori kiek įmanoma padėti Lietuvai ir tėvynainiams, bet ir ieško ramybės. Nors patarlė sako, kad baimė yra blogas patarėjas, tačiau šį kartą iš baimės griebiamasi veiklos. Baimę siekiama suvaldyti ir naudingai įkinkyti. Visi supranta, kad blogiausia būtų, jei atėjus dienai X visi tik panikuotų, nežinotų, ką daryti ir panirtų į chaosą.
Gyvenu Vokietijoje – šalyje, kur dėl ilgametės pacifistinės tradicijos į tokias organizacijas dažnai žvelgiama įtariai ir su skepsiu. Tačiau ir čia pastebiu besikeičiantį ir augantį susidomėjimą. Žiniasklaidoje vis pasirodo išsamūs reportažai apie Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse, Lenkijoje veikiančias savanoriškas sukarintas organizacijas. Vis pasigirsta įžvalgų, kad Vokietijai yra ko pasimokyti iš mažesniųjų kaimynų rytinėje Europos dalyje.
Tiems emigrantams, kuriems karinė uniforma kelia alergiją, yra užtektinai alternatyvų, kaip įdarbinti savo baimę ir nerimą.
Tiems emigrantams, kuriems karinė uniforma kelia alergiją, yra užtektinai alternatyvų, kaip įdarbinti savo baimę ir nerimą. Pasaulio lietuvių bendruomenės paruošta strategija netgi labiau orientuota į neginkluotą pasipriešinimą. Kalbama apie komunikacinių, organizacinių gebėjimų panaudojimą, jei iškiltų poreikis priimti pabėgėlių srautus, informuoti užsienio šalis ir jų vyriausybes apie Lietuvą ištikusias bėdas, organizuoti piketus ir demonstracijas. Veiklos apstu, tad aktyvių žmonių lietuvių bendruomenės laukia išskėstomis rankomis.
Tikėkimės, kad toji diena X niekada neateis, o įgytos žinios, kaip elgtis krizės atveju, pavyzdžiui, suteikiant pirmąją pagalbą, gali tikrai praversti ir nebūtinai karo sąlygomis.
Tikėkimės, kad realybėje užteks išeiviams Lietuvos labui pečius suremti tik maloniomis progomis. Pavyzdžiui, Liepos 6-ąją, kai Lietuvos himno sugiedoti įvairiuose pasaulio kampeliuose susirenka lietuvių bendruomenės nariai. Ta proga Hamburgo lietuviams sakau iki dainingo pasimatymo sekmadienį, o visiems išeiviams ir tėvynainiams linkiu gražios Valstybės ir Tautiškos giesmės dienos!
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
