Lietuva nekantriai laukia 5 tūkstančių vokiečių karių brigados, kuri turėtų ginti mūsų šalį ir visą rytinį NATO sparną. Tuo tarpu aš savo pirmuoju komentaru LRT RADIJUI noriu apginti eilinius vokiečius. Noriu padėti suprasti, kodėl vokiečiams taip sunku auginti savo karinius raumenis ir prikelti savo kovinę dvasią.
Prieš 3 metus, kai Rusija pradėjo plataus masto karą Ukrainoje, Vokietija buvo priversta pabusti iš ilgus dešimtmečius ją liūliavusio saldaus pacifizmo sapno. Šis pažadinimas nebuvo malonus, greičiau tarsi perliejimas lediniu vandeniu dar ir užsukant šildymą pigiomis rusiškomis dujomis. Tas krėtimas šalčiu tęsiasi ir stiprėja, ypač papūtus nemaloniai atšiauriam permainų vėjui iš Jungtinių Amerikos Valstijų.
Vokietija vis daugiau ir garsiau kalba apie poreikį stiprinti šalies gynybą. Politikai pagaliau ryžosi kasmet dešimtis milijardų eurų sieksiančioms investicijoms į karo pramonę ir nustekentą krašto gynybą, laikraščiuose, žiniasklaidoje vis dažniau pirmu smuiku groja karinės temos, o Bundesvero reklama aktyviai skverbiasi ne tik per kariuomenės atvirų durų dienas, bet ir į jaunimo pamėgtus socialinius tinklus ir kompiuterinių žaidimų muges.
Ką tai duoda? Šį tą, sako prieš kelias dienas Vokietijos visuomeninio transliuotojo ARD parodytas dokumentinis filmas „Baimė dėl karo: Vokiečiai permainų laikais“. Nors karjerą Bundesvere pasirenka vis dar per mažai vokiečių, šiek tiek auga jauniausiųjų gretos – apie dešimtadalį rekrutų yra dar pilnametystės nesulaukę 17-mečiai. Tačiau bendrai Vokietijos piliečių pasiryžimas gintis yra apgailėtinas: apklausos rodo, kad vos 29 proc. reikalui esant imtų ginklą į rankas – šis rodiklis yra vienas žemiausių pasaulyje.
Kaip Vokietijoje gyvenanti, bet tvirtai su tėvyne susisaisčiusi lietuvė, turiu pasakyti, kad pati esu dažnai draskoma vidinių prieštaravimų. Sunku besuskaičiuoti, į kiek aršių ginčų anksčiau teko įsivelti su vokiečiais, kurie nematė taip aiškiai kaip mes, kad Rusijos purvini kaustyti batai neteisėtai trypia Sakartvelo, Ukrainos teritorijas, kad Baltijos šalys pagrįstai antruoju Molotovo–Ribbentropo paktu krikštija iš Rusijos į Vokietiją nutiestus dujotiekius „Nord Stream“. Aš jau ir pati momentais buvau sudvejojusi, kad galbūt mes tikrai per isteriški, per dažnai iš už kiekvieno kampo regime Rusijos grėsmingą šešėlį. Rusijai pradėjus plataus masto karą Ukrainoje, mano pacifistai draugai ir pažįstami pritilo, kai kurie netgi pripažino klydę. Gal jie ir nebus iš tų, kurie ginklu gintų mus, bet bent jau Bundestago rinkimuose nebalsuoja už Rusijai naudingus idiotus, kurie baltais taikos balandžiais dangsto pataikūnišką Kremliui politiką.
Žinau, kad Lietuvoje, nepaisant dėkingumo už brigadą, yra daug skepsio Vokietijos klausimu, iš šios šalies norėta daugiau paramos Ukrainai. Man Vokietijoje irgi vis tenka pasiginčyti apie kanclerio socdemo Olafo Scholzo paskelbtus permainų laikus, Vokietijos karinės paramos Ukrainai tempus, tolimojo nuotolio raketas „Taurus“. Tačiau pastebiu, kad iš principo aptirpo ta lyg į vokiečio DNR įskiepyta laikysena, kad neva prieš rusus kovoti negalima.
Iš kur ji apskritai? Dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo Vokietija gyveno pacifizmo dvasioje – ne veltui. Karo siaubai įrašė gilias žaizdas į kolektyvinę atmintį. Nors Lietuva patirtais siaubais yra sunkiai pralenkiama, mūsų DNR yra užkoduoti kiti motyvai – aukos, didvyrių partizanų, plikomis rankomis laisvę apgynusių piliečių. Tuo tarpu vokiečius lenkia karo kaltininkės, agresorės kupra. Trečiojo Reicho nusikaltimai prieš Sovietų Sąjungą yra tapę nuolatiniu atgailos šaltiniu, per daug nesigilinant, koks likimas laukė sovietinėje diktatūroje nelaisva valia atsidūrusių tautų, tokių kaip lietuviai.
Vokietija ilgus metus laikėsi draugiškos ir iš pirmo žvilgsnio abipusiškai naudingo ekonominio bendradarbiavimo linijos. Taip ji tyčia ar netyčia tapo energetiškai priklausoma nuo Rusijos. Į „Nord Stream“ spąstus šalį įstūmęs buvęs kancleris socialdemokratas Gerhardas Schröderis dar iki šiol nesugebėjo išsižadėti draugystės su Putinu, kiti svarbūs politikai per sukąstus dantis reiškia tam tikrą atgailą. Visuomenei rusiškos dujos iš esmės pasmirdo irgi tik jas užsukus. Dabar apie dujotiekį kalbama gana daug – neseniai dviejų žurnalistų išleista knyga „Nord Stream: Kaip Vokietija moka už Putino karą“ tapo bestseleriu ir gerina pardavimo rekordus. Interviu su vienu iš autorių priėjome išvadą, kad tai geras ženklas – žmonės bunda.
Vokietijos visuomenės apklausos rodo, kad vyresni piliečiai dažnai palaiko pasikeitusį valdžios kursą – jiems atrodo, kad Vokietija per ilgai delsė. Jaunesni – ypač tie, kurie užaugo taikos ir klestėjimo laikotarpiu – abejoja, ar karinė galia tikrai yra teisingas kelias. Apklausos rodo, kad du trečdaliai vokiečių remia didesnes gynybos išlaidas, o pusė – netgi ribotą privalomąją tarnybą jaunimui.
Taigi Vokietija šiandien tikrai keičiasi – visuomenė išgyvena vertybinį lūžį. Iš pacifistinės valstybės virsta tokia, kuri ruošiasi ginti save, Europą, mus. Vokiečiai teisingame kelyje, belieka palinkėti tempo.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
