Viena emociškai sunkiausių ekskursijų, kuriose man teko dalyvauti, – kelionė po Londoną su juodaodžiu gidu Tony`iu. Jo pasakojimuose skleidėsi kolonijinė Britanijos praeitis ir vergovės žiaurumai. Viena iš ekskursijos stotelių – Gildholo meno muziejus, kurio kieme tebestovi paminklas serui Williamui Beckfordui.
Jis buvo vienas iš žymiausių 18 a. Britanijos politikų, Londono meras, turtus susikrovęs Jamaikos plantacijose, kur baisiomis sąlygomis dirbo daugiau nei trys tūkstančiai pavergtų žmonių iš Vakarų Afrikos. Po jaudinančio gido pasakojimo vienas iš ekskursijos dalyvių paklausė: „Tony, tu turbūt norėtum, kad jo paminklas čia nebestovėtų, tiesa?“ „Ne viskas taip paprasta, – kiek pagalvojęs atsakė mūsų gidas. – Jei nebebus jo paminklo, pasidarys pernelyg lengva nebepasakoti to, ką aš jums ką tik papasakojau, bus galima užmiršti ne tik jį, bet ir mūsų, juodaodžių, istoriją, mūsų kančias.“
Stebėdama desovietizacijos kovas Vilniuje, mintimis vis sugrįžtu prie Tony`io žodžių. Kaip mes pasakosime savo sovietmečio istoriją, kai išnaikinsime visus paminklus sudėtingoms, nevienprasmiškoms asmenybėms, tokioms kaip Petras Cvirka ir Salomėja Nėris? Kas mieste bylos apie mūsų visų istoriją, kurios negalima supaprastinti tik iki simplistinės prieštaros „vieni kolaboravo, kiti priešinosi“? Kur sustoję pasakosime ateinančioms kartoms apie pasirinkimus, kuriuos turėjo padaryti tarpukario veikėjai, ir apie priežastis, dėl kurių jie elgėsi vienaip ar kitaip?
Lenkijos atminties politikos tyrėjai Janas Kubikas ir Michaelis Bernhardas išskiria tris pagrindines žmonių grupes pagal jų santykį su istorine atmintimi: atminties kariūnai, atminties pliuralistai ir atminties išsižadėtojai. Kariūnai siekia vienos, visiems privalomos atminties, kuri atspindėtų moraliai teisingą pasakojimą, todėl kovos dėl atminties greitai tampa žūtbūtiniu „mes prieš juos“ mūšiu. Pliuralistai sutinka, kad egzistuoja tam tikri bendri atminties elementai, bet pripažįsta, kad atmintis priklauso ir nuo žiūros taško, kad atsiminti galime „ir mes, ir jie“ ir kad kolektyvinė atmintis retai yra darni ir vieninga. Išsižadėtojai tiesiog nori ramiai skaityti „Cukrinius avinėlius“ ar deklamuoti Nėries eilėraščius, nesigilindami į tai, kas slypi už šių tekstų.
Tad atminties kovos vyksta tarp kariūnų ir pliuralistų. Kariūnai norėtų ne tik griauti paminklus visiems, kurių indėlis yra suteptas vienokio ar kitokio kolaboravimo su sovietine valdžia, neklausdami, kodėl jie taip darė, kas juos motyvavo, bet ir visai išstumti juos iš savo atminties ir istorijos. Pliuralistai norėtų kontekstualizuoti, permąstyti, klausti sudėtingesnių klausimų: jei ištrinsim Cvirką ir Krėvę, kaip kalbėsime apie iš valstiečių šeimų, iš neturto, iš priespaudos savo begalinėmis pastangomis iškilusius savo kultūros veikėjus, kuriuos iš dalies link Sovietų Sąjungos pastūmėjo smetoninės Lietuvos politinė priespauda? Jei ištrinsime Nėrį, ar su ja trinsime ir Simonaitytę? Ir kurias dar moteris iš to negausaus būrio, kurioms pavyko prasibrauti pro tarpukario mizoginiją?
Ir kaip kalbėsime apie nusivylimą Sovietų Sąjunga – apie Cvirkos vėlyvųjų dienų alkoholizmą, Vinco Mykolaičio-Putino melancholišką rezignaciją, Krėvės atsistatydinimą iš ministro pirmininko pareigų ir pasitraukimą į Vakarus? Apie Salomėjos Nėries nusigręžimą nuo cenzūros „patobulinto“ paskutinio eilėraščių rinkinio „Lakštingala negali nečiulbėti?
Būtent tai ir rizikuojame prarasti ištrynę visus netyrumus iš savo gatvių ir atminčių – savo istorijos sudėtingumą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
