Šį pavasarį Lietuvos Seimui pateiktas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas yra ne tik svarbus teisinis dokumentas. Tai bandymas atsakyti į klausimą, ar Lietuvoje moterys turi teisę į kūno autonomiją, sveikatą ir orumą, ar jos ir toliau liks moralinės panikos, ekonominio išnaudojimo ir medicininio smurto lauke.
Įstatymu siekiama įteisinti tokius dalykus kaip valstybės kompensuojami kontraceptiniai vaistai, teisė rinktis, kaip moteris nori gimdyti ir kas su ja galėtų būti gimdymo metu, savanoriška sterilizacija tiek vyrams, tiek moterims bei lytinis švietimas.
Iš esmės, atsižvelgiant į tai, kad UNICEF skaičiavimu Lietuvoje gyvena 657 319 reprodukcinio amžiaus moterų, o vyrai, kurie sudaro kiek mažiau nei pusę Lietuvos gyventojų, išlieka vaisingi didesnę gyvenimo dalį, kalbame apie pokyčius, kurie įstatymu užtikrintų beveik visų suaugusių žmonių teisę į kūno autonomiją – teisę spręsti, kaip ir ką daryti su savo kūnu. Tai pamatinė teisė, kuri įtvirtinta visuose tarptautiniuose žmogaus teises reglamentuojančiuose dokumentuose. Moterų diskriminacijos panaikinimo konvencija (CEDAW), kurią Lietuva ratifikavo dar 1995 metais, įpareigoja šalis užtikrinti moterų ir reprodukcines teises, užtikrinančias, kad žmonės gali laisvai ir informuotai priimti sprendimus apie savo reprodukcinę sveikatą, įskaitant ir teisę gauti kontraceptinių priemonių, saugų nėštumo nutraukimą, pagalbą pastojant bei visapusę medicininę pagalbą.
Tačiau problema Lietuvoje yra ta, kad mūsų viešąjį diskursą apie visa tai, kas susiję su seksualumu ir reprodukcija, formuoja ne mokslu ir teise grįsti argumentai, o Lietuvos katalikų bažnyčia ir iš Rusijos plintanti dezinformacija, kuri siekia išlaikyti rytinę Europą, taip pat ir Lietuvą, savo kultūrinės įtakos zonoje. Todėl dauguma žmonių reprodukcines teises supranta tik pačia siauriausia ir iškreipta prasme – kaip teisę į abortą visoms ir visiems, bet kur, bet kada, be jokių apsaugos mechanizmų ir teisinio reguliavimo. Dar daugiau, nesiremiant visiškai jokiais duomenimis ar įrodymais, reprodukcinės sveikatos teisinis sureguliavimas ir nuo jo neatsiejamas lytinis švietimas paverčiami atpirkimo ožiais, ant kurių suverčiamos tokios tautos „nuodėmės“ kaip mažėjantis gimstamumas ar ankstyva paauglių lytinio gyvenimo pradžia.
Tačiau tokia argumentacija geriausiu atveju yra loginių klaidų kratinys, o blogiausiu – tikslingas žmonių klaidinimas, kuriuo siekiama poliarizuoti visuomenę ir iš to susikrauti politinį kapitalą. Tačiau to kapitalo kaina visuomenei yra pernelyg didelė, ir ją beveik visada sumoka moterys savo kūnais ir savo gyvenimais.
Visų pirma, mes jau gyvename visuomenėje, kurioje auga trečia karta, kuri neturi formalaus lytinio švietimo. Vyresnioji karta, augusi sovietmečiu, dažnai informaciją gaudavo tik iš tokių knygų kaip Zalyčio „Meilės vardu“ ar Chodakovo „Jaunavedžiams“, kurios, žvelgiant iš šiuolaikinio supratimo, yra ne tik klaidinančios, bet ir negebančios atsakyti į šiuolaikinio pasaulio realijas, jau nekalbant apie tai, kad dauguma vyresnės kartos žmonių apie seksą, lytiškumą ar kontracepciją kalbėti išvis drovisi.
Vidurinė, mano karta, panaši į šachmatų lentą, kurioje vieniems pasisekė atsistoti ant langelio, kuriame buvo galima gauti kokybišką informaciją iš išprususių mokytojų, verstinų ar užsienio knygų (nes mes jau turėjome „Seksologijos enciklopediją“ ir „Vaginos monologus“), edukacinių programų – bet kadangi vienos vizijos, kaip ugdyti lytinį raštingumą, nebuvo, man pačiai yra tekę dirbti su paauglėmis, kurių mamos negalėjo joms paaiškinti, kodėl mėnesinės atsikartoja kas mėnesį. Jaunosios kartos iššūkiai yra kitokie, nes informacijos pertekliaus laikais atsirinkti, kas teisinga, o kas klaidinga, kuriame „TikTok“ įraše tiesa, o kuriame – pramanai, labai sunku. Be abejo, daugėja NVO ir iniciatyvų, kurios kuria turinį ir užsiima visuomenės švietimu – tiek lytinių santykių, tiek seksualumo ir tapatybės, tiek reprodukcinės sveikatos ir gerovės klausimais. Tačiau nė viena organizacija, kad ir kokio pajėgumo ji būtų, negali atstoti valstybinių programų ir teisinės bazės.
Ginekologai, deja, kaip ir apylinkės gydytojai, nebuvo ir vis dar nėra tie žmonės, su kuriais merginos ir moterys – nė vienos iš trijų kartų – galėtų užmegzti garantuotus pasitikėjimo ryšius, nes prie stigmos ir gėdos dar prisideda ir tokie reiškiniai kaip gąsdinimai, grubumas, ginekologinis ir akušerinis smurtas.
Pavyzdžiui, Motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos atliktas tyrimas parodė, kad kas trečia gimdžiusi moteris patyrė akušerinį smurtą; apie platesnį, ginekologinį, smurtą nėra jokių duomenų, tačiau baimė ir pasakojimai iš siaubo žanro sklando tarp moterų ir toliau griauna tikimybę, kad moterys ar jaunos merginos kreipsis į medicinos profesionalus patarimo, švietimo ar pagalbos. Be abejo, specialistų, kurie taip elgiasi su pacientėmis, yra mažuma, bet baimė ir išprusimo trūkumas leidžia tarpti nepasitikėjimui ir iškreiptiems galios santykiams. Tiesa, jei paslaugos mokamos – o tai pasiturinčiųjų privilegija, – situacija gali būti ir kitokia. O kas ugdo vyrus ir vaikinus (be pornografijos) – atsakymų kol kas neturime.
Įstatymas, kuris įgalintų moteris susigrąžinti kūno autonomiją – teisę spręsti, kas vyksta su jos kūnu vienu jautriausių momentų jos gyvenime, per gimdymą, – gali radikaliai pakeisti jų patirtis ir netgi paskatinti gimdyti. Mantilės Juotkutės, Akvilės Papievytės ir Eglės Machtejievienės tyrimas, kuriame jos apklausė pirmą kartą besilaukiančias mamas, parodė, kad 5 proc. jų jaučia labai stiprią gimdymo baimę, o absoliučiai dauguma bijo gimdymo skausmų. Tai, kaip pastebi tyrėjos, gali neigiamai paveikti ir motiną, ir vaisių, ir gimdymo eigą. Galimybė iš anksto planuoti, derinti ir numatyti gimdymo eigą sumažintų tokią baimę – ir atvertų duris ir toms, kurios dvejoja ar bijo, bet turėdamos tokius pasirinkimus ryžtųsi gimdyti.
Tiems, kurie labiausiai kaltina moteris, pasirenkančias neturėti vaikų dėl demografinio nuosmukio, po to, kai suprastų, kad moterys nėra tiesiog inkubatoriai, turėtų pasirodyti svarbus ir itin reikalingas šio įstatymo projekte teikiamas siūlymas, kad gimdyme galėtų dalyvauti ne tik vaiko tėvas, bet ir pačios moters pasirinkti žmonės ar žmogus.
PRB tyrimų institutas Jungtinėse Valstijose dar prieš dešimtmetį publikavo Šveicarijos nacionalinio socialinių mokslų tyrimo centro daryto tyrimo duomenis, kurie rodo, kad kai šeimos – ypač moterys – turi tvirtą šeimos, draugų ir artimųjų užnugarį, ji ne tik dažniau ryžtasi gimdyti, bet ir yra labiau linkusi turėti daugiau vaikų. Žinant tai, kad Lietuvoje skyrybos yra dažnas reiškinys ir tėvai ne visada renkasi likti vaikų gyvenime ir jų buvimas moteriai ne visada yra saugus ar pageidaujamas, galimybė rinktis, kas su jomis būtų palatoje ir kas padėtų pirmosiomis valandomis ir dienomis po gimdymo, galėtų būti itin svarbus.
Įstatymo priešininkai, be abejonių, jau dabar gąsdina, kad jei įgyvendinsime tokias reformas, kokias siūlo naujasis įstatymo projektas, turėsime nėštumo nutraukimų bumą, vis anksčiau seksualinį gyvenimą pradedantį gyventi jaunimą, seksualiai plintančių ligų epidemiją, nevaisingumo kaip abortų komplikacijos išplitimą ir dar dievai žino ką. Tačiau yra priešingai.
Gąsdinti žmones pramanais, kai reali situacija reikalauja sprendimų, yra tiesiog neatsakinga. Lietuvos paauglių nėštumų rodiklis viršiją Europos Sąjungos vidurkį: iš tūkstančio paauglių (15–19 m.) pagimdo 17 merginų. Tokie skaičiai viršija šalių, kurios turi lytinio švietimo programas ir į kurias kitais aspektais norėtume lygiuotis – Švedijos, Danijos, Suomijos – rodiklius daugiau nei tris kartus. Žemiausią paauglių nėštumų skaičių fiksuoja Nyderlandai, kur amžiui tinkamas lytinis švietimas prasideda nuo ketvirtų vaiko gyvenimo metų.
Kad mums tokio švietimo, kuris apima ir sutikimą bei seksualinio smurto atpažinimą bei žinojimą, kur kreiptis jį patyrus, labai reikia, byloja ir tai, kad Ritos Žukauskienės ir kolegų atliktame tyrime, apklausus 2 000 jaunų žmonių, paaiškėjo, kad beveik kas penkta mergaitė ar mergina iki nepilnametystės jau yra patyrusi seksualinio pobūdžio smurtą. Joms augant, auga ir seksualinio smurto problema, nes suaugusios moterys jau nurodo, kad jį patyrė viena iš trijų. Kadangi seksualinis smurtas yra ne moterų, o vyrų problema – moterys pačios savęs nežaloja tokiu būdu – vadinasi, kad ir vyrų bei berniukų privalomas seksualinis švietimas, apimantis sutikimo būtinybę, yra paprasčiausiai privalomas.
Kadangi seksualinis smurtas yra ne moterų, o vyrų problema – moterys pačios savęs nežaloja tokiu būdu – vadinasi, kad ir vyrų bei berniukų privalomas seksualinis švietimas, apimantis sutikimo būtinybę, yra paprasčiausiai privalomas.
Daugiausia prieštaravimų susilauktų nemokamos kontracepcijos ir nėštumo nutraukimo įteisinimas įstatymu. Tai yra moterų socioekonominės klasės klausimas. Būtent mažiausiai pasiturinčios moterys turi ir mažiausiai pasirinkimo, ar gimdyti, kada gimdyti ir kiek gimdyti, o tada yra kaltinamos, kad vaikus gimdo tik dėl pašalpų arba joms siūloma nusipirkti televizorių, kad be „vaikų gaminimo“ turėtų dar kuo užsiimti. Tai nereiškia, kad jos turi daugiau ar mažiau lytinių santykių santuokoje ar už jos ribų nei vidurinės klasės ar pasiturinčios moterys; tai tiesiog reiškia, kad joms šeimos planavimas, pradedant nuo kontracepcijos, yra paprasčiausiai finansiškai, o dažnai ir logistiškai, nes iki vaistinės ar ginekologo gali būti toli, neprieinamas.
Kad ir kiek daug ar mažai kainuotų kontraceptinės priemonės, moterims jos visada kainuoja daugiau nei vyrams. Kai vyrų neįmanoma įkalbėti naudotis prezervatyvais, „nes čia kaip į dušą su lietpalčiu eiti“, už nepastojimą lieka atsakinga tik moteris. Kai pinigų biudžete kontracepcijai nėra ir kai moters „ne“ yra negerbiamas – vienas po kito gimsta vaikai, o moterys ir toliau gyvena skurde. Tuo tarpu net ir tada, kai šalyje abortai yra uždraudžiami kaip Lenkijoje, pasiturinčios moterys tiesiog vyksta kaip reprodukcinės sveikatos turistės į gretimas šalis atlikti nėštumo nutraukimo, o vargingiau gyvenančios toliau gimdo, vargsta ir bijo. Ši situacija tampa dar groteskiškesnė, kai suvokiame, kad Lietuvoje, kad šeima galėtų išsilaikyti, reikia dviejų atlyginimų, vadinasi, moteris turi grįžti į darbą. O kai neužtenka vaikų lopšelių ir darželių ir visi būreliai, popamokinės veiklos mokamos ir pinigų jiems nėra, vaikai auga arba su raktu po kaklu, arba nepritekliuje, nes mama pasiliko namuose ir nuolat trūksta pinigų.
Dar daugiau – nors tai yra toli gražu ne idealus variantas, ypač kontraceptinėmis tabletėmis ir spiralėmis yra gydoma daugybė moteriškų reprodukcinės sistemos būklių, nuo policistinių kiaušidžių sindromo ir endometriozės iki dismenorėjos (skausmingų menstruacijų) ir gimdos miomų. Šios būklės dažnai gydomos išrašant, bet nekompensuojant kontraceptinių vaistų. Tad tai nėra vien pagalba planuojant šeimą, bet ir padedant suvaldyti moters ciklo ir reprodukcinės sistemos funkcijų sutrikimus, kurie yra sveikatos apsaugos dalis.
Kai pinigų biudžete kontracepcijai nėra ir kai moters „ne“ yra negerbiamas – vienas po kito gimsta vaikai, o moterys ir toliau gyvena skurde.
Iš esmės, jei kalbame apie nors kokią moters teisę spręsti, ar ir kada ji gimdys, o tą daryti mus įpareigoja tarptautinės konvencijos ir demokratiniai principai, mes turime suteikti joms ir priemones tai daryti. Nėštumo nutraukimo pilnas įteisinimas ir išplėtimas nėra tolygus prekių ar paslaugų asortimento išplėtimui, kai moteris gali ateiti ir bakstelėti pirštu į tai, kokio aborto ji nori ir kada pageidautų jį atlikti. Tai yra moters teisės į sveikatą ir į visateisiškumą įtvirtinimas. Čia svarbu yra tai, kad naujojo įstatymo projektas, kuris yra suderintas su Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijomis išplėsti nėštumo nutraukimo ribas iki 22 savaitės tai siūlo ne tam, kad kuo mažiau moterų gimdytų ir mes visi išmirtume, bet tam, kad išgelbėtume kuo daugiau motinų gyvybių. Iki 12 savaitės dažnai dar net neišryškėja su gyvenimu nesuderinamos vaisiaus būklės arba motinos sveikatos krizės, tokios kaip preeklampsija (labai aukštas spaudimas, kuris veda prie persileidimo ir didelio moterų mirtingumo).
Termino pastūmimas leidžia apsaugoti ir moteris, kurios tapo smurto ir kraujomaišos aukomis ir iš baimės ar dėl partnerio smurto ir kontrolės, pavyzdžiui, draudimo kreiptis pagalbos ar išeiti iš namų, pagalbos gauti anksčiau negalėjo. Siūlomas įstatymas, kuris leidžia vėlesnį nėštumo nutraukimą tokiomis sąlygomis, sumažintų jau patirtą kančią ir leistų moteriai pamažu gyti ir grįžti į gyvenimą.
Galiausiai, visada bus tokių, kurie dėl moralinių ar religinių įsitikinimų prieštaraus tiek nėštumo nutraukimui bet kokiomis sąlygomis, tiek kontracepcijai. Ir tai normalu. Tačiau nenormalu yra siekti katalikiškas ar kitokias tikėjimu grįstas vertybes paversti įstatymais demokratiškoje šalyje, kuri savo Konstitucijoje yra aiškiai paskelbusi, kad neturi valstybinės religijos. Tokiu atveju šalies įstatymų bazė turėtų remtis ne į religiją, o į humanistinę, demokratišką, sekuliariomis žmogaus teisėmis grįstą pamatą, kuris šiuo atveju sudaro galimybę rinktis arba nesirinkti naudotis valstybės suteikiamomis reprodukcinės sveikatos priemonėmis.
Jei bažnyčių ar kitų institucijų atstovai ir hierarchai norėtų, kad jų nariai ir narės jomis nesinaudotų, atsakomybė už atitinkamą socializaciją, formavimą ir vertybių įdiegimą krenta ant jų pečių, o ne ant valstybės. Sekuliari valstybė negali būti religinių moralės principų įgyvendintoja ir išlikti demokratiška. Būtent to ir nori dauguma moterų – demokratiškos valstybės, kuri gerbtų jų pasirinkimus, jų sveikatą ir jų gyvybes.
