Šiais metais socialinėse medijose po straipsniais apie Lietuvos atstovus ir pasirodymą „Eurovizijoje“ kaip niekad buvo daug teigiamų, padrąsinančių ir palaikančių komentarų. Grupė „Katarsis“, nepaisant to, kad, jiems laimėjus atrankos finalą, nuomonės dėl to, ar jie išties geriausias pasirinkimas, išsiskyrė, daugeliui paliko įspūdį savo emociškai stipriu ir prasmingu pasirodymu didžiojoje Europos scenoje. Tačiau, kaip dažnai nutinka, komentaruose netruko pasirodyti ir kitų komentatorių, kurių įrašuose – pašaipos, menkinimas, atsižadėjimas ir žeminimai. Ir tai ne tik todėl, kad išsiskyrė muzikiniai skoniai. Dažniausiai kritikai, jei taip galima juos pavadinti, širdo dėl to, „kaip jie atrodo“. Aiškino, kad jiems „gėda dėl Lietuvos“ ir kad „jie mums neatstovauja”.
Tokie komentarai yra beveik tobulas reiškinio, kurį australų sociologai vadina kultūriniu pasidygėjimu (cultural cringe), išdava. Toks reiškinys pastebimas, kai žmonės ima gėdytis savo kultūros, siaurąja ar plačiąja prasme, jos raiškos formų, ir ima pirmenybę teikti kitoms – hegemoninėms ar egzotiškoms – kultūroms. Šiuo atveju, galėtume sakyti, kad galbūt vieniems komentarų autoriams – tai sovietinės „estrados“ ilgesys, kitiems troškimas, kad mums atstovautų vakarietiško camp, popglamūro stiliaus žvaigždės o ne „sunkesnės“, postmodernios, egzistencinės muzikos atlikėjai. Tačiau toks pasidygėjimas kyla iš giliau nei vien muzika – tai visos kultūrinės platformos, kuri formuoja tokią estetiką ir atlikimą, ilgesys, kuris priartintų mus prie „didžiųjų kultūrų“ ir taip suteiktų menamos svarbos.
Po tokiu pasidygėjimu ir „gėda“ slypi ir kolektyvinis perfekcionizmas, kuris kyla iš mūsų istorinio pažeidžiamumo. Mes, kaip tauta, dažnai jaučiame, kad tarptautinėje arenoje mums vis dar reikia įrodyti, jog esame verti matomumo, pagarbos, egzistencijos. Kad mus priimtų, matytų, vertintų – o ne pamirštų ar nurašytų. Šį perfekcionizmą tylomis maitina dviguba istorinė žaizda.
Pirmoji – tai Rusijos palikta imperinė trauma. Du su puse šimtmečio mūsų istorija buvo formuojama prievartos, asimiliacijos, kolonijinės politikos. Rusijos imperija, vėliau Sovietų Sąjunga, ne tik pavergė mūsų politinį savarankiškumą, bet ir menkino mūsų kalbą, kultūrą bei teisę egzistuoti. Ši patirtis mus išmokė, kad matomumas tarptautinėje arenoje nėra savaime suprantamas – dėl jo reikia kovoti, o bet koks „netinkamas“ pasirodymas gali būti traktuojamas kaip silpnumo ar provincialumo ženklas. Tai baimė vėl išnykti iš žemėlapio, būti ištrintiems.
Antroji – tai Vakarų žvilgsnio šešėlis. Net po nepriklausomybės atkūrimo vis dar bandome „pasivyti“ Vakarus, įrodyti, kad esame pakankamai modernūs, pakankamai kultūringi, pakankamai vakarietiški. Ir net jei esame Europos Sąjungos dalis, gilumoje vis dar jaučiame, kad mus stebi, vertina, o gal net abejoja mūsų verte. Mūsų nuolatinės pastangos „būti pakankamiems“ virsta negailestingu reiklumu sau ir kitiems: jei jau rodome Lietuvą pasauliui, tai tik tobulai.
Bėda tik ta, kad, kas yra tobula, gerokai skiriasi netgi ir pačių kritikų galvose. Tačiau pats įsivaizduojamo netobulumo, kaip pažeidžiamumo, mechanizmas įjungia pasąmoninę gynybą ir tada kritikuojame, menkiname, atstumiame. Nes matome save kitų akimis, tiesa, įsivaizduojamomis, ir iš anksto imame bijoti, kad nebūsime pakankamai geri.
Tiesa, teorijos gali padėti tai suprasti. Bet jos nepateisina piktdžiugos, pašaipų ir mums atstovaujančių žmonių žeminimo. Mes visi paveldėjome tą pačią traumą. Mes visi išgyvename tą patį nerimą. Ir visi turime atsakomybę vieni kitiems padėti gyti – ne per tobulumą, o per palaikymą ir solidarumą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
