LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvūnų užkalbėtoja“ šunų elgsenos specialistė Grėtė Krutovienė susitiko su Jurgitos ir Dariaus Radzevičių šeima, kuri augina kalytę Karmą. Pora juokauja: sunku besidžiaugiančio ir namiškius su šauksmais pasitinkančio šuns neapdovanoti dėmesiu, tačiau ilgainiui Karmos lojimu pradėjo skųstis ne tik namiškiai, bet ir kaimynai. Laidoje specialistė patarė, kaip spręsti šuns lojimo namuose problemą.
Visą laidos įrašą galite peržiūrėti čia:
Ispanų vandens šuns veislės atstovė Karma – Radzevičių šeimos talismanė, judrumu ir gera nuotaika praskaidrinanti šeimos rutiną. Tačiau, kaip teigė Radzevičiai, viena jos elgesio problema namuose jiems kelia rūpestį. „Jei Karma išgirsta raktų žvangesį, skambutį į duris, ji iškart pradeda be galo garsiai loti. Jos balsas yra labai skardus, kartais grįžtame, kai ir vaikai, ir kaimynai sumigę, todėl jos balsas pažadina visą namą.
Karma iš pradžių loja ant priešų, vėliau loja iš džiugesio, kad grįžome namo“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje sako D. Radzevičius.
Anot G. Krutovienės, ispanų vandens šunys yra itin balsingi, todėl išmokyti juos nesinaudoti savo balsu yra beveik neįmanoma. Karmos veislė išsiskiria stipriu saugojimo instinktu – veislės atstovai saugo ne tik savo teritoriją, bet ir šeimininkus.
„Iš pradžių Karma nelodavo, kai grįždavome į tuščius namus, dabar ji loja visuomet, pasitinka lojimu kiekvieną iš mūsų. Įėję pro namų duris, mes stengiamės ją drausminti, nedemonstruojame džiaugsmo, norime ją sutramdyti, tačiau efekto nėra. Darius yra silpnoji grandis – jo ilgiausiai nėra namuose, jis labiausiai džiaugiasi ją pamatęs. Tomas emocijų nerodo, bet kartais šalia jos prisėda“, – sako Jurgita Radzevičienė.
Tinkamiausias būdas, anot G. Krutovienės, – nereaguoti į šuns keliamą šurmulį, lojimą, nesuteikti papildomo dėmesio.
„Svarbu neskatinti šuns elgesio, nesuteikti šuniui per didelės emocinės apkrovos. Iš šuns kūno kalbos galime atskirti, ką šuo bando pranešti, ypač jei lodamas jis purto galvą. Galime taikyti „trijų ačiū“ sistemą. Jei šuo praneša, kad kažkas stovi už durų, šuniui galime sušukti „ačiū“, tada nurodyti jam, kad reikėtų prieiti ir prigulti šalia, – taip duodame jam darbo. Kartais, pasakius „ačiū“, niekas nepasikeičia, tada reikėtų keltis iš savo vietos ir besikeliant sakyti „ačiū“. Trečiasis „ačiū“ turėtų būti sakomas einant link šuns ir stojant priešais jį savo kūnu. Tokiu atveju mes ne tik žodžiais, bet ir kūnu nurodome, kad šuniui reikia atsitraukti“, – pataria šunų elgsenos specialistė.
Kitas būdas išmokyti šunį nereaguoti į ateinančius svečius ar durų skambutį – treniruoti jį ieškoti savo gulto. „Iš pradžių galime mokyti šunį nueiti į savo vietą, jam prigulus, apdovanoti skanėstu. Po to galime jam duoti ženklą, kad jis gali grįžti į bendrąją erdvę, ir taip po truputį mokyti nelėkti prie durų kažkam paskambinus“, – priduria G. Krutovienė.
„Išgelbėjote mūsų santuoką“, – juokiasi D. Radzevičius. Pora sako, kad augintinį vedžioja kartu – tai judviejų ritualas, kad daugiau laiko praleistų kartu.
„Niekada nepagalvojau, kad mano tėvai, kurie yra kačių mylėtojai, galėtų turėti šunį. Karma yra kaip mano sesė – su ja guliu, su ja žaidžiu, kartu darome viską, nes sesė su manimi nebežaidžia“, – priduria Radzevičių sūnus Tomas.
Parengė Emilija Balcerytė.
