Nuo tada, kai praėjusių metų pabaigoje knygų lentynose pasirodė Aistės Simėnaitės debiutas „Svoriomanija“, ir portaluose, ir televizijos laidose imama vis daugiau kalbėti apie antsvorio stigmą. Pačios autorės atvirumas ir pažeidžiamumas dalinantis savo kelione link sveikesnio santykio su savo kūnu ir maistu atveria galimybes jos skaitytojams ir klausytojams atviriau pažvelgti ir į savo santykį su dideliais kūnais, savo ir kitų.
Kad tokių pokalbių apie storofobiją – arba didelių kūnų baimę ir panieką jiems – mums labai reikia, paliudijo ir neseniai įvykęs incidentas, kai socialiniame tinkle „Facebook“ po reklama apie „Lietuvos balso“ finalininkės Patricijos Ruzaitės koncertą ėmė piltis komentarai. Juose žmonės ne tiek diskutavo apie septyniolikmetės vokalą, kiek tyčiojosi ir žemino ją dėl jos išvaizdos, ir ypač dėl antsvorio. Komentarai tapo tokie užgaulūs ir atgrasūs, kad „Lietuvos balso“ komandai teko po skelbimu išjungti komentarus.
Apie Patricijos atvejį čia kalbu ne todėl, kad jis būtų išskirtinis, bet todėl kad jis tapo ne tik būtent į ją nukreipto pažeminimo ir pasityčiojimo pavyzdžiu, bet ir simboline vieša dalies mūsų visuomenės požiūrio išraiška. Komentatoriai nesibodėjo nei naudoti savo tikrųjų vardų ir pavardžių, nei apriboti prieigos prie savo paskyrų ar kažkaip kitaip stengtis prisidengti anonimiškumu. Nors čia galime įžvelgti ir „laido riterių“ fenomeną, kai socialinių tinklų erdvėse žmonės leidžia sau pasakyti daug daugiau, nei leistų gyvai, tačiau toks elgesys atspindi ir tai, kad komentatoriai (ir ypač komentatorės) greičiausiai manė ir tebemano, kad antsvorio turinčio žmogaus kaltinimai apsileidimu ar nevalyvumu, siūlymai pasižiūrėti į veidrodį prieš lipant ant scenos, gėdinimai ir užgauliojimai yra savaime suprantami, pateisinami ir netgi kažkokiu būdu kuriantys socialinį solidarumą, nes su jais, jų nuomone, turėtų sutikti nemaža dalis tuos komentarus skaitančiųjų.
Šis fenomenas – storofobija, arba didelių kūnų baimė ir neapykanta jiems, yra ne tik Lietuvos problema. Nuo jos kenčia ir dauguma Rytų Europos šalių. Tačiau ir Vakaruose, nepaisant didėjančios tolerancijos ir supratingumo, iki visiškos laisvės didelių kūnų savininkams ir savininkėms dar irgi toli. Storofobija yra ne tik nemandagumo, vidinės kultūros trūkumo ar neišprusimo rodiklis. Tokio neigiamo nusistatymo prieš antsvorio turinčius žmones kaina – prastesnė medicininių paslaugų kokybė, mažesni atlyginimai, mažiau kokybiškas išsilavinimas, didesnė benamystės tikimybė. O kadangi, paskutiniais ESBO ataskaitos duomenimis, bene penktadalis Lietuvos gyventojų turi antsvorio arba yra nutukę, mes kalbame apie itin brangias ir skausmingas pasekmes tiek atskiriems žmonėms, tiek ir visai visuomenei bei valstybei.
Kai kalba pasisuka apie antsvorį, vienas dažniausių argumentų, nukreiptų prieš didesnius kūnus, yra tai, kad toks svoris kenkia sveikatai, tad apkūnūs žmonės patys sau šakute ir peiliu kasa kapo duobę. Iš tiesų, su antsvoriu ir nutukimu siejama nemažai gyvybei pavojingų ligų – nuo papildomos apkrovos širdžiai ir sąnariams iki aukšto spaudimo ir didelės antrojo tipo diabeto rizikos. Tačiau, nepaisant dalies tiesos, glūdinčios už tokio nederamai reiškiamo rūpesčio, po juo slepiasi ir neteisinga logika: lieknumas toli gražu ne visada yra geros sveikatos atspindys; tiesiog liekni žmonės, net ir tie, kuriems pavojingai trūksta svorio, retai kada yra kaltinami dėl savo sveikatos problemų.
Toks tiesioginis ir netiesioginis apkūnių žmonių kaltinimas dėl savo sveikatos problemų ir svorio, kaip sveikatos problemų priežasties, o ne pasekmės, persismelkęs net ir tarp medicinos darbuotojų. Vienas didžiausių tyrimų, kurį atliko Janet Tomiyama, Kalifornijos universiteto Los Andžele tyrėja, ir jos bendradarbiai, po susistemintos daugybės pavienių tyrimų apie antsvorio įtaką pacientų gaunamai medicinos paslaugų kokybei analizės atskleidė, kad su antsvoriu susijusi stigma yra siejama su didesniu mirčių skaičiumi nei pats antsvoris. Tomiyamos atlikta studija parodė, kad net ir gydytojai dažnai nurašo pacientų, o ypač moterų, turinčių antsvorio, skundus jų svoriui – taip pasireiškia vadinamasis diagnostinis užstojimas (angl. diagnostic overshadowing), kai kokiai nors aiškiai išreikštai būklei, tokiai kaip antsvoris, priskiriami su ja nesusiję nusiskundimai. Kitų tyrėjų atlikti tyrimai patvirtino, kad ypač moterims su antsvoriu rečiau paskiriami net ir tokie įprasti tyrimai kaip gimdos kaklelio tepinys, kuris padeda nustatyti ankstyvos stadijos vėžį. Į apkūnių pacientų nusiskundimus žiūrima aplaidžiau ir todėl jie gauna prastesnės kokybės medicinines paslaugas.
Dar daugiau, tyrėjo Seano Phelano, dirbančio pasaulinio garso Mayo klinikoje, ir jo kolegų atliktas tyrimas parodė, kad svorio stigma yra internalizuota ir pačių medicinos darbuotojų. Jie išanalizavo 49 medicinos fakultetuose studijuojančius studentus ir atrado, kad dėl įsigalėjusio neigiamo nusistatymo prieš žmones su antsvoriu apkūnūs studentai patyrė stipresnius nerimo simptomus, daug dažniau vartojo alkoholį ir psichotropines medžiagas ir jautėsi vienišesni. Tad dar studijų metais perimta neigiama nuostata apkūnių žmonių atžvilgiu žaloja ir pačius medikus, ir jų pacientus. Lietuvoje panašių tyrimų apie antsvorio turinčių pacientų ar medicinos darbuotojų nuostatas kol kas daryta nebuvo, tačiau iš pavienių pasakojimų ir patirčių galėtume spėti, kad pas mus situacija tikrai nėra geresnė.
Antsvorio stigma persekioja ne tik poliklinikose ir ligoninėse, bet ir švietimo įstaigose ir darbovietėse. Katrin Elizabeth Giel ir jos kolegos apžvelgę per kelis dešimtmečius atliktus tyrimus teigia, kad turime pakankamai įrodymų, kad antsvorio turintys žmonės, ir ypač moterys, nepaisant kvalifikacijų, sunkiau randa darbą, patiria didesnį nedarbo lygį, jiems rečiau paaukštinamos pareigos, jie rečiau eina vadovaujamas pareigas ir net gauna mažesnį atlyginimą: už kiekvienus papildomus 10 proc. kūno masės indekso atlyginimas sumažėja 3,3 proc. Suomijoje atlikto tyrimo rezultatai nustebino net ir pačius tyrėjus: apkūnios aukštąjį išsilavinimą turinčios moterys uždirbo trečdaliu mažiau nei jų vidutinio svorio kolegės; svoris beveik neturėjo įtakos vyrams ar žemesnį išsilavinimą turinčioms moterims. Anot mokslininkų, apkūnius žmones darbdaviai dažnai mato kaip mažiau stropius, griežčiau drausmina, o kolegos rečiau renkasi dirbti komandoje su jais. Nors vyrai taip pat patiria įvairių diskriminacijos formų darbe, jos ne taip stipriai išreikštos kaip patiriamos moterų, o šiek tiek antsvorio turintys vyrai netgi turi pranašumų, tokių kaip kiek didesnis atlyginimas. Be abejo, tai nereiškia, kad visos apkūnios moterys patiria diskriminaciją, o kiek apkūnesni vyrai automatiškai gauna didesnius atlyginimus; tai tendencijos, nusakančios dažniausia matomus ir atsikartojančius motyvus.
Lietuvos kontekste tokių tyrimų dar teks palaukti, tačiau tikėti, kad čia esame išskirtiniai, neturime pagrindo. Juolab kad dabar vis rečiau „moteriškų“ darbų skelbimuose išsakomas lūkestis, kad naujoji darbuotoja atrodys „reprezentatyviai“, beveik visada reiškia, kad ji neturės antsvorio. O tai, kad tokie lūkesčiai nebeįvardijami taip akivaizdžiai, nereiškia, kad lūkesčiai moterims ženkliai pakito, ypač tuose darbuose, kurie susiję su reprezentacija, klientų aptarnavimu, viešaisiais ryšiais. Jie tiesiog tapo nebylūs ir iš dalies todėl su jais sunkiau ir kovoti, tuolab kad diskriminacija dėl svorio ar išvaizdos nėra įvardyta jokiuose įstatymuose ar oficialiuose dokumentuose.
Toks neigiamas vertinimas darbovietėse neretai yra mokyklinių ir universitetinių patirčių tąsa. Apie patyčias dėl išvaizdos ir svorio mokyklose kalbėti nė nereikia – tai žinomi faktai, kurių pažaboti nesugebėjo jokios prevencinės programos. Tačiau kaip straipsnyje įtakingame žurnale paaugliams „Vogue Teen“ remdamasi atliktais tyrimais teigia Kavitha Cordoza, antsvorio turinčių vaikų pasiekimai mokykloje dėl neigiamo išankstinio mokytojų ir bendramokslių požiūrio taip pat ženkliai nukenčia. Ji rašo, „tyrėjai atrado, kad stambesni mokiniai dažniau gauna prastesnius pažymius skaitymo ir matematikos pamokose, dažniau paliekami antriems metams ir dukart dažniau siunčiami mokytis pagal programą individualių poreikių turintiems vaikams ar pagalbinėse pamokose. Jie dažniau praleidžia pamokas, dažniau suspenduojami ar gauna nuobaudas, rečiau nei jų bendramoksliai stoja į universitetą ar jį baigia.“ Ankstesni tyrimai priežasčių ieškodavo pačiuose mokiniuose – biologiniuose veiksniuose ar sveikatos problemose – arba bendramokslių elgesyje, ypač patyčiose, dabar akys dažniau krypsta į mokytojus, kurie apkūnius vaikus dažniau nesąmoningai mato kaip pernelyg emocionalius, nemotyvuotus, neklusnius ar mažiau gabius. Tokioms išvadoms pritaria ir Ilinojaus universiteto Čikagoje elektroniniame laikraštyje išspausdinto straipsnio autorė, sociologė Amelia Branigan. Ji ne tik patvirtina Cordozos teiginius, bet ir papildo juos, pabrėždama, kad nuo tokių nuostatų labiausiai kenčia mergaitės, o neigiamos nuostatos prieš ženklaus antsvorio turinčias mokines pasireiškia jau pradinėje mokykloje.
Tad nieko nuostabaus, kad tokia aplinka ženkliai blogina žmonių su antsvoriu psichinę sveikatą. Christinos Emmer ir bendradarbių metatyrime, kuriame jie išanalizavo daugiau nei šimtą tyrimų, ieškojusių sąryšio tarp svorio ir psichinės sveikatos, mokslininkai patvirtino, kad antsvoris koreliuoja su prasta psichine sveikata ir joks kitas dėmuo – rasė, amžius, lytis, ar kita – atliktuose tyrimuose nėra toks svarbus, kaip antsvoris. Tarp su antsvoriu siejamų būklių vyrauja depresija, nerimas, neteisingas savęs ir savo išvaizdos vertinimas ir valgymo sutrikimai.
Dar daugiau – 2015m. išspausdintame straipsnyje tyrėjai Rebecca Puhl ir Young Suh antsvorio stigmą įvardija kaip vieną pagrindinių kliūčių, dėl kurių antsvorio turintys žmonės sunkiau gyja nuo didelį svorį lemiančios žalingos elgsenos, tokios kaip valgymo sutrikimai. Tad išankstinių nuostatų prisodrinta visuomenė ir nevalingai prisiimtas ir į save nukreiptas neigiamas antsvorio vertinimas ne tik sunkina psichines būkles, bet ir trukdo žmonėms nuo jų gyti ir išsiugdyti sveikesnį santykį su savo kūnu ir maistu.
Bet ar gali būti kitaip, kai net žiniasklaidoje ir pramogų industrijoje apkūnumas yra traktuojami geriausiu atveju kaip proga papokštauti? Su retomis išimtimis, tokiomis kaip britiška komedija „Diblio vikarė“, kurioje vaidino žymi aktorė ir komikė Dawn French, apkūni veikėja filmuose ir serialuose niekad nebūna pagrindinė romantinė veikėja. Greičiau jos yra komiška atsvara dramatiškai ir romantiškai pagrindinei siužeto linijai – čia būtų galima prisiminti Rebel Wilson įkūnijamus personažus. Jei pagrindinė veikėja ir yra putlesnė, tai greičiausia yra jos „prieštransformacinis“ įvaizdis ir dėl meilės ji radikaliai pasikeis. Dar dažniau apkūnių moterų ekrane išvis nėra.
Mūsų ekranuose jų nebuvo ir sovietmečiu, kai kūnai, neatitinkantys sveiko ir drūto darbininko standarto, nebuvo viešai rodomi. Čia galime prisiminti Birutės Dambrauskaitės atvejį – ji gyvai surinkdavo pilnas sales, bet niekad nebuvo rodoma televizoriaus ekrane. Išaušus nepriklausomybei, bet kokias apkūnumo kaip žmogiškos įvairovės dalies viltis išstūmė superlieknų supermodelių era, kuri įkūnijo radikaliai priešingą moteriškumo įvaizdį, kuris apkūnioms moterims buvo dar griežtesnė ekrano ir savęs cenzūra. Neneigiu ir to, kad medijos itin skaudžiai kerta ir vyrams, tačiau vyriškumas nėra taip griežtai susietas su lieknumu kaip moteriškumas ir nors apkūnių vyrų vaidmenys, siūlomi ekranuose, yra labai riboti, jų yra daugiau. Tačiau tai nereiškia, kad dėl antsvorio stigmos ir riboto suvokimo, kam skirta laimė, meilė ir pasiekimai, kurį propaguoja pramogų industrija, laimi kuri nors lytis. Anaiptol.
Tad žinodami visa tai, ar galime leisti sau toliau laikytis išankstinių nuostatų prieš žmones vien dėl jų didelio kūno? Jei kas penktas ir kas penkta iš mūsų turime antsvorio, mūsų nuostatos neišvengiamai ir labai tiesiogiai žaloja ne tik mums nepasiekiamus ir kažkur toli esančius nepažįstamuosius, bet šeimos narius ir draugus. Pasiteisinimai, kad skaudžiomis replikomis, pastabomis, skatinimais susimąstyti tenorime gero ar kad kūnų įvairovės priėmimas tik didina nutukimo statistiką, iš tiesų daro priešingai. Jei nuoširdžiai norime padėti antsvorio turintiems žmonėms būti sveikiems ir laimingiems nepaisant to, ties kokia riba jų organizmas nubrėžia savo ribą, geriausia, ką galime padaryti, tai sukurti pozityvią, palaikančią ir priimančią aplinką ir visuomenę.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
