Šiandien prie namų pradėjo kirsti mišką. Nors kirtėjai vykdys iš dalies atrankinį, iš dalies plyną kirtimą, o ir dialogą jų iniciatyva pradėjom, vis vien jaučiamės negerai, visi kvartalo gyventojai nusivylę. Nebebus miško, kuriame tiek kartų radau atokvėpio vietą, o ką jau kalbėti apie vasarą jame sunaikinamą gyvybę.
Kyla idėja pakovoti už tai, kad aplink gyvenvietes atsirastų 100 m, o gal ir kilometro pločio apsaugos zona, kur miškų kirtimo darbai būtų draudžiami. Gal kada sukaupsiu jėgų šiam žygiui.
Susidurdami su beatodairiška neišvengiamybe, kolegos pradėjo Sengirės fondo veiklą. 168 ha globojantys savanoriai tvirtai žino, kad šių ypatingų sengirių niekas nebeiškirs. O atidūs moksliniai tyrimai jau dabar įsigytuose sklypuose stulbinantys.
Pavyzdžiui vienoje globojamoje sengirėje, Moniškio miške, Utenos rajone, kuriame neseniai po 50 metų buvo aptikta reta grybų rūšis mėlynalakštė mažasporė (lot. Baeospora myriadophylla), geografai Ričardas Skorupskas ir Jonas Volungevičius rado ir iki šiol žmogaus rankų neliesto dirvožemio. Minėto grybo radaviečių pasaulyje aptinkama vos 400, o tokio dirvožemio Lietuvoje likę tik apie 1–2 proc.
Žmogaus nepaveikto dirvožemio vis dar gali būti ten, kur stūkso akmenynai, stačiuose šlaituose, pelkėse, užmirkusiuose ir niekada nemelioruotuose miškuose, kur vykdyti ūkinę veiklą trukdė natūralios gamtinės kliūtys. Dvi kliūtys, sutrukdžiusios dirbti žemę Moniškio miške, buvo vyraujantis sunkus ir akmeningas priemolis ir tai, kad sklypas atsidūrė Molėtų ir Zarasų rajonų periferijoje.
Metro gylio kasinyje atvertuose dirvožemio sluoksniuose aptiktos organinės anglies kiekis net 8 proc., kai šalies žemės ūkio teritorijose minimalia norma laikoma tik 2 proc.; daugiau humuso. Tokiame dirvožemyje mažai biogenų – azoto ir kalio, todėl čia didesnė organizmų biologinė įvairovė. Jame puikiai vystosi grybiena, todėl galima drąsiai teigti, jog ir vienas iš žmogaus ūkinės veiklos nepaliesto ar mažai paliesto dirvožemio požymių yra dideli grybų kiekiai. Būtent tokiame dirvožemyje vystosi tikroji sengirė – miškas, turintis pirmykščio miško požymių. Šiandien čia auga 120–140 m ąžuolynas.
Unikaliame sengirės ir natūralaus dirvožemio junginyje namus rado į raudonąją knygą įtraukti baltnugaris genys, pilkoji meleta, plačioji platužė, taip pat gyvena mažasis erelis rėksnys, gausybė retų grybų, kerpių, samanų rūšių, gausu gyvastingos medienos, aptikta bebravietė ir žvėrių veiklos pėdsakų. Ką dar Sengirės fondo saugomuose 19 ha, esant tokioms sąlygoms, gali aptikti mokslininkai, visiems kelia didelį smalsumą.
Moniškio miškas yra jau retai aptinkamas pavyzdys gamtos, kuri nėra tapusi resursu. Šalia iškirstas miško plotas – lyg įspėjimas, leidžiantis suvokti, kaip arti neapsakomo praradimo iš tikro buvome. Kartu šis suvokimas skatina veikti. Vieno žmogaus mintis gali virsti idėja, ji galiausiai transformuojasi į veiksmą, kuris galiausiai turi galią pakeisti procesą ir taip keisti ateitį.
Matant vis didėjantį žmonių nusivylimą miškų kirtimais, atrodo, kad atėjo laikas ir Vyriausybei suformuoti tinkamą užduotį Valstybinei miškų urėdijai, kad dalį pelno ši uždirbtų vykdydama jau kitokias, modernesnes veiklas miškuose, o ne tik leisdama beatodairiškai juos kirsti dar nesulaukusius biologinės brandos.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
