Kol dar viskas šviežu, noriu papasakoti apie vieną darbinę kelionę. Ji ypatinga, nes visa diena buvo apie pievas. Pievos – mano kasdienybė, mano darbas. Aš esu botanikė šį kartą vertinau galimybę atkurti „Natura 2000“ teritorijoje išartą pievą.
„Natura 2000“ pavadinimu vadinamas specialių saugomų teritorijų Europos ekologinis tinklas. Lietuvoje dabar yra atrinktos 665 vietovės, įvertinant persidengimą, mes saugome apie 1 mln. ha, iš kurių 118 tūkst. ha jūroje. Todėl ir pievas, patenkančias į šį tinklą, turime vertinti ir branginti, kaip svarbų valstybės biologinės įvairovės paveldą.
Bet bekalbant su šeimininkais, kokių priemonių reiktų imtis, netyčia palietėme ir dar aktualesnę temą. Išartoje teritorijoje per keletą metų šiokie tokie žolynai jau spėjo atsikurti. Tik tuose plotuose pamačiau dar ir daug pernykščios biomasės ir paklausiau, ar šeimininkai palieka nušienautą žolę čia šiose pievose. Pastarieji atsakė teigiamai.
Žmonės kaip ir norėtų atkurti pievą, bet o kas ganys joje galvijus? Šienaus tinkamai surenkant šieną? Surinkti šieną iš atvirų buveinių yra be galo svarbu. Lygiai taip pat, kaip laiminga yra moteris, gavusi gėlių, taip pieva yra laiminga, jeigu tą gėlių puokštę jūs suskynėte iš jos.
Dar geriau, jeigu ta puokštė kitkų pavidale į daržinę parvažiuoja traktoriaus priekaboje. Apie tai pabandžiau pakalbėti su šeimininkais, tačiau supratau, kad jie jau niekada niekam šieno iš šios teritorijos nenaudos. O norėdami turėti, palaikyti atviras buveines ir rūšis, kurioms mes patys sukūrėme namus ganydami ir šienaudami nuo neolito laikų, turime ir toliau iš pievų patraukti šieną.
Ir čia eilinį kartą pajuntu, kad esame skaudaus virsmo taške. Nes viskas nyksta: pievos, paukščiai jose, vabzdžiai – dideliu greičiu netenkame didelės dalies atviro kraštovaizdžio organizmų.
Prieš keletą metų dar prisukdavau po 1 gyvulį „ant kaimo“ ir po 1 pievą maždaug 10 km ilgio atkarpoje. Įprastų paukščių stebėsenos rezultatai atskleidė, kad – įsiklausykite – per 23 metus mūsų šalyje išnyko net 55 proc. kaimo kraštovaizdžio paukščių, o nuo 2014 metų stebimas kone masinis kaimo kraštovaizdžio paukščių mažėjimas.
Šiuo laikotarpiu Lietuvos kaimo paukščių populiacijos kiekvienais metais vidutiniškai mažėja po 4,35 proc. Jei tokie tempai išliks ir toliau, tai po dešimtmečio ar dviejų dirvinius vieversius, pievinius kalviukus, geltonąsias kieles, paprastąsias kiauliukes, pempes ir kitus agrarinio kraštovaizdžio paukščius galėsime įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą. Šis masinis paukščių nykimas yra tiesiogiai susijęs su buveinių nykimu ir naikinimu, šiandienine intensyvia ir chemine žemdirbyste.
Stebint šią situaciją keista suprasti, kad yra dvi žmogaus ūkinės veiklos intensyvumo ribos, nuo kurių jis sukuria rūšims buveines, naujus namus, skatina jų evoliuciją ir naujų atsiradimą – praktiškai yra jų tėvas arba sugeba po beveik 5 proc. per metus, intensyviai ūkininkaudamas, jų sunaikinti.
Kur tiksliai jos yra? Taip grubiai galiu pasakyti, kad, jeigu planuojate pirkti naują traktorių, su dar didesnio diametro ratais ir intensyvinti savo veiklą, jūs be abejo esate peržengęs gyvybės palaikymo ribą ir prisidedate prie rūšių naikinimo proceso. Ir ant jūsų pečių nejuntamai, kaip plunksnelė krenta jūsų ainių rūšinės vienatvės ateitis. O jeigu vis dar laikote tik keletą galvijų, šienaujate pievą, išvežate šieną ir jums visai vienodai, kad yra pieno ir parduotuvėje, tai jūs vis dar prisidedate kurdami namus kitiems organizmams – bet be abejo, esate ir pats nykstanti žmonių rūšis. Kaip ir karvės. Kaip ir pievos.
Todėl tą dieną labai nustebau, kai po visų darbų užsukau į Meškų botaninį draustinį. Pro tokį va vienkiemį Šešuvies upės slėnio viršutinėje terasoje, kur žmonės vis dar laiko galvijus, prie didelės prieš akis plytinčios lankos. Pasirodė gan nuobodu žiūrėti tą „didelį lauką“, kol neišlipau iš automobilio ir, o dangau, aš negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau.
Pasirodo, prieš akis plytėjo milžiniška 60–70 ha ploto šienaujama mezofitų pieva, tokia kaip iš 1988 metų (tik tiek galiu atsiminti). Joje ir mano vaikystės pirmieji žiedai: gaisrenos ir gyvatžolės, po kojomis visur ir kraujalakės, dažnesnės tik vakarų Lietuvoje – tokie raudoni burbuliukai ant standaus kotelio – sravanosėmis vadintos. Ir vėjas, vėjas – nuostabiai plaikstantis gauruotąsias poavižes, baltagalves... Neišbraidoma, milžiniška, nuostabi pieva.
Kiek beėjau, prieš akis vis vėrėsi naujos, dar joje nematytos rūšys, pleveno drugiai ir švelnus ir tyras džiaugsmas, kad vis dar tokių pievų yra. Širdyje pajutau dėkingumą kolegoms, kurie pasirūpino, kad ši teritorija įgytų apsaugos statusą ir būtų paskelbta botaniniu draustiniu.
Jūs atsimenate tą jausmą, kai bandai atsisveikinti su mama ir tris kartus sugrįžti ją apkabinti? Tai aš va tiek kartų grįžau į tą pievą. Vienu metu atsisėdau ir gan ilgam, nes norėjau surašyti visas to taško, kuriame sėdžiu, rūšis – gavau 37. Aš tikrai grįšiu dar į tą kerinčią vietą.
Lygiai taip pat grįšiu apkabinti ir žmogų ar žmones, kurie suras naują būdą, kaip galime panaudoti pievų žolę, šieną ir taip ir toliau palaikyti plevenimą, perėjimą, šlamėjimą ir vėjo šiurenimą gyvybingose pievų bendrijose ar bent inicijuos pastangas atrasti naujas galimybes, kur galime panaudoti žolynų biomasę. Nes mes esame virsmo taške. Mums absoliučiai nebereikia pievų žolės. Todėl mes išjungiame save iš ekologinės grandinės ir priimame pragaištingą sprendimą atviroms erdvėms, kuriose iki šiol viešpataudavo žolynai, o ne arimai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
