Neseniai grįžome iš atostogų šiltuose kraštuose, kur, tiesiogine žodžio prasme, mūsų šeimą kepino alinantis karštis. Ant uolų tokiame karštyje auganti augalija mano, botanikės, akims buvo skurdi, o čiobreliai, nors ir kvepėjo be galo stipriai, bet ir tie buvo kaip reikiant dygliuoti. Todėl esu tokia laiminga grįžusi namo į žalumos kupiną kiemą, visą iškvepintą liepžiedžių kvepalais.
Verta šioje lengvai kalvotoje Lietuvoje atkentėti tą besaulį žiemos periodą, kad sulauktume tikros gamtos šventės, kai galime pamatyti begalę organizmų rūšių.
Gyvybės klestėjimą papuošė dar ir Europos Komisijoje patvirtintas Gamtos atkūrimo reglamentas. Šiuo reglamentu Europos Sąjungos šalys įsipareigojo sudaryti individualius gamtos atkūrimo planus teritorijoms, kurios degraduoja, yra sunaikintos ar pažeistos. Tai gali būti ir užtvankų upėse šalinimas, pelkių atstatymas, sustabdant jų melioracijos procesus, invazinių augalų šalinimas ir kt. Kaip žinia, kažką iš tų planų ima ir būtinai pavyksta įgyvendinti. Todėl džiugu, kaip ir dėl to, kad visgi nenuvirtome nuo tilto su visais popieriais į vandenį, vienu metu susvyravę ir sugalvoję nebepritarti šiam reglamentui.
Gausiau palijus, prie šių švenčių šventėjų būrio prisijungė ir grybai, vos per parą miškus papildę šimtais rūšių. O kiek gi išvis organizmų per tą parą gamtininkams pavyksta surasti? Į šį klausimą gali atsakyti kasmet vykstančioje kitoje šventėje, gamtininkų šeimos sąskrydžiu vadinamame „Rūšių ralyje“, susirinkę gamtininkai, žaidimo forma ištiriantys didelę teritoriją.
72 įvairių sričių gamtos tyrėjus ir entuziastus sukvietęs „Rūšių ralis“ – jau vienuoliktas toks renginys. Šiemet dalyviai „šukavo“ Čepkelių gamtinio rezervato prieigas – Paramėlio, Dubičių ir Gribašos kaimų apylinkes, Tabalio, Pelesos ir Katros draustinius.
Rasta tikrai nemažai saugomų rūšių, kai kurios toje teritorijoje iki tol nebuvo fiksuotos. Iš retesnių galima paminėti sibirinį vilkdalgį (Iris sibirica), svogūninę kartenę (Cardamine bulbifera), mėlynąjį palemoną (Polemonium caeruleum), kalninę arniką (Arnica montana), purpurinį plokščiavabalį (Cucujus cinnaberinus), vapsvaėdį (Pernis apivorus), pilkają startą (Emberiza calandra), mažąją musinukę (Ficedula parva), rausvąją pintainę (Fomitopsis rosea), smagiai vieną dalyvių komandą lydėjo ne kasdien girdimas ir naktinis lūšies (Lynx lynx) lojimas.
Šiais metais pirmą vietą užėmusi komanda per beveik parą rado apie 700 rūšių. Tačiau tai dar ne riba. Daugiausia rūšių pavyko identifikuoti 2018 metais, kai Dubysos regioniniame parke komanda, užėmusi pirmą vietą, per mažiau nei parą atpažino net 1 012 rūšių.
Profesionalių gamtininkų gretose rūšių atpažinimo raštingumas laikomas atspirties tašku, siekiant informuoti visuomenę apie biologinę įvairovę ir jos būklę. Tai labai svarbu ir kuriant visuomenės paramą rūšių išsaugojimui. Tačiau mokslininkai taip pat nustatė, kad jeigu jūs pats gebate tiksliai identifikuoti rūšį, greičiausiai daug nuodugniau pažįstate ir patį organizmą bei daugiau suprantate apie augimo buveinės apsaugos poreikį. Todėl linkiu šiais metais iš žolininkės, kuri iš Rasų pievose suskintoje puokštėje pūpsančio dobilo burs jums jauną bernelį, o iš svyruojančios smilgos – keliones, pasimokyti ir tikrųjų augalų pavadinimų – atsiverti begaliniam rūšių pasauliui taip, kaip šiuo metu mums skleidžiasi visi žiedai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
