Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) prašo teismo palikti galioti prieš kelerius metus priimtą sprendimą nukelti Vilniaus centre esantį poetės Salomėjos Nėries paminklą, nes, anot LGGRTC, jis propaguoja sovietų okupacinį režimą.
Ar 1974 m. Vilniuje, senamiestyje, prie dabartinės Vyčio gimnazijos pastatytas paminklas-biustas nevienareikšmiškai vertinamai poetei turi būti nukeltas, Regionų administracinis teismas paskelbs po kelių savaičių, gegužės 28 d.
Nesutikdama su paminklo nukėlimo į teismą su skundu kreipėsi JAV gyvenanti poetės vaikaitė Salomėja Bučaitė, teisininkas vilnietis Liudvikas Ragauskis, taip pat Lietuvos meno kūrėjų asociacija.
Iš JAV nuotoliniu būdu pirmadienį teismo posėdyje dalyvavusi S. Bučaitė skundėsi, kad sprendimas nukelti minėtą paminklą paveikė jos močiutės atminimo išsaugojimą, daro žalą jos garbei, reputacijai.
„Viešas močiutės menkinimas man sukelia emocinį sukrėtimą“, – per posėdį kalbėjo S. Bučaitė.
Ji sakė, kad prie paminklo nėra jokių ideologinių šūkių.
„Nėra jokios paties objekto analizės, asmens pavaizdavimas nėra propaganda”, -- sakė ji. Moteris teigė, kad JAV ketina išleisti močiutės eilėraščių knygą ir taip šios šalies gyventojus supažindinti su Lietuvos kultūriniu paveldu. Poetės vaikaitė nerimavo, kad nukėlus paminklą bus viešai formuojama nuomonė apie jos senelę.
Tuo metu teisininkas L. Ragauskis teigė, kad spendimu nukelti S. Nėries paminklą valstybė kišasi į savivaldą ir pažeidžia jos teises, o po tokio sprendimo esą leidyklos gali atsisakyti spausdinti poetės eilėraščius.
LGGRTC atstovės Kristina Burinskaitė ir Rima Damanauskaitė-Mancini su išsakytais argumentais nesutiko ir prašė sprendimą dėl paminklo nukėlimo palikti galioti.
„Jeigu sovietų valdžia jai pastatė paminklą, matyt, Salomėja Nėris jai svarbi buvo dėl savo vaidmens“, – sakė K. Burinskaitė.
Ji priminė, kad 1940 m. poetė buvo vadinamosios Liaudies seimo įgaliotos delegacijos, vykusios į SSRS, Aukščiausiosios Tarybos dėl Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungą, narė. Anot mokslininkės, S. Nėris 1941–1945 m. buvo Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatė.
K. Burinskaitės teigimu, paminklus sovietų valdžia statė tiks svarbiems asmenims. Tačiau teisėja Violeta Petkevičienė paprieštaravo, sakydama, kad ant Žaliojo tilto sostinėje stovėjusios skulptūros rodo, kad paminklai buvo statomi ir paprastiems žmonėms.
ELTA primena, kad 1952 m. ant tilto sostinėje buvo pastatytos keturios socialistinio realizmo idėjas atitinkančios kareivio, darbininkų, valstiečių ir studentų skulptūros, pavadintomis „Taikos sargyboje“, „Pramonė ir statybos“, „Žemės ūkis“ ir „Mokslo jaunimas“. Skulptūros buvo nukeltos tik 2015 m., savivaldybei pripažinus, kad jos kelia grėsmę praeiviams. Dalis visuomenės teigė, kad skulptūros buvo nukeltos pavėluotai, jos žeidė represijų aukų ir jų artimųjų atminimą.
LGGRTC atstovė: visuomenė supranta, kad S. Nėris nėra tas asmuo, kurio vardas turi būti įamžintas
LGGRTC atstovės teismui patvirtino, kad sprendimas nukelti S. Nėries paminklą buvo priimtas po fizinio asmens kreipimosi. Remdamasis galiojančiais įstatymais, draudžiančiais totalitarinio režimo simbolius, pareiškėjas prašė įvertinti, ar sostinės centre gali stovėti S. Nėries paminklas.
Buvo nuspręsta, kad su delegacija į Maskvą vykusi poetė nėra moralinis autoritetas, todėl paminklas turi būti pašalintas. Minėta delegacija prašė, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą.
LGGRTC yra surašęs 26 išvadas iš 12 savivaldybių dėl S. Nėries įamžinimo.
„Tokia gausa fizinių ir juridinių asmenų kreipimusi patvirtina, kad visuomenė supranta, kad Salomėja Nėris nėra tas asmuo, kurio vardas turi būti įamžintas nepriklausomos Lietuvos viešuosiuose objektuose“, – teismui sakė R. Damanauskaitė-Mancini.
Pasak jos, tyrimai rodo, kad S. Nėris savo kūryba aktyviai propagavo okupacine valdžią, buvo aukščiausio rango okupacinio valdžios organo atstovė – deputatė ir savo veikla prisidėjo prie okupacinio režimo įtvirtinimo, o paminklas, dėl kurio vyksta ginčas teisme, iki šiol turi sovietinę ideologinę reikšmę ir turi būti pašalintas iš viešosios erdvės.
Centro atstovės priminė, kad poetė taip pat parašė ilgą poemą apie SSRS vadovą Josifą Staliną. Anot LGGRTC atstovių, žinant visus šiuos faktus, valstybė nėra įpareigota saugoti S. Nėries politinę reputaciją, giminaičiai negali reikalauti pozityvios informacijos.
Kaip skelbia Lietuvių visuotinė enciklopedija, S. Nėris gimė 1904 m. Vilkaviškio apskrityje, 1919–1924 mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, priklausė katalikiškai ateitininkų organizacijai. 1923 ateitininkų žurnale „Ateitis“ išspausdintą eilėraštį „Pajūry“ pirmą kartą pasirašė slapyvardžiu Neris (vėliau Nėris).
1928 m. poetė baigė Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą (lietuvių literatūrą, vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką). Dalyvavo Šatrijos meno draugijos veikloje.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, S. Nėris parašė kūrinį „Poema apie Staliną“ , prosovietines poemas „Bolševiko kelias“, ji buvo skirta bolševikų vadui Leninui.
Gyvendama 1943 m. Maskvoje S. Nėris išleido eilėraščių rinkinį „Dainuok, širdie, gyvenimą“.
1947 m. po mirties sovietų valdžia poetei skyrė valstybinę premiją.
