„Buvo akimirkų, kai iš pasididžiavimo Tomu kaupėsi ašaros. Mudu daug perėjome – mačiau ne tik jo sėkmės akimirkas, bet ir kartus, kai jam nepasisekė. Tomas ir ši jo kelionė yra įrodymas, kad tikint savimi, nepasiduodant ir klausant širdies balso viskas yra įmanoma“, – LRT.lt sako Lion Ceccah pritariančioji vokalistė „Eurovizijoje“ ir artima draugė Greta Paukštė, mačiusi ne tik jo sėkmės akimirkas, bet ir nesėkmes bei užsispyrimą siekiant svajonės.
Drauge su Lietuvos atstovu „Eurovizijoje“ Lion Ceccah į Vieną atvyko pritariantieji vokalistai Diana, Greta, Justa ir Justinas. Tiesa, per konkurso transliacijas savo ekranuose jų neišvysite, tačiau jų balsus tikrai išgirs visa Europa. LRT.lt kviečia praskleisti paslapties skraistę ir su jais susipažinti.
– Iš visos Lietuvos eurovizinės delegacijos būtent jūs su mūsų atlikėju Tomu Alenčiku-Lion Ceccah esate pažįstama seniausiai, tiesa?
– Taip, Tomą pažįstu nuo tada, kai jis dar nemokėjo dainuoti (nusijuokia). Susipažinome prieš 13 metų, kartu studijuodami muzikinio teatro specialybę. Buvome ne tik bendramoksliai, bet ir draugai. Per daugiau nei dešimtmetį kartu labai daug praėjome, patyrėme, vienas kitam ne kartą padėjome, matėme vienas kito sėkmes ir nesėkmes. Visuomet jį palaikiau, nes jis ne tik mano draugas, bet ir kūrėjas, kurio kūryba mane nuoširdžiai žavi bei įkvepia.
Kadangi Tomas yra stipri asmenybė, dažnai jis lieka nesuprastas – atrodo, kad Lietuvoje dalis žmonių dar nepasiruošę tokiai laisvai ir autentiškai saviraiškai. Dėl to jis sulaukia įvairių visuomenės nuomonių, komentarų ar net patyčių, nepaisant to, Tomas nepataikauja ir išlieka savimi. Manau, kad kitaip ir būti negali – atlikėjas turi turėti stiprią energetiką, kad galėtų skleisti tam tikrą žinutę, savo kūryba kelti emocijas, įkvėpti, padėti pereiti sunkius laikotarpius.
Man muzika nėra tik saviraiška – šiame chaoso pilname pasaulyje ji padeda sugrįžti į save ir yra vaistas nuo susiskaldymo, sujungiantis, gydantis, padedantis suprasti ir suvokti. Man atrodo, kad Tomas į muziką žvelgia taip pat – jam tai ne tik pasirodymai, bet kažkas gilesnio, keičiančio pasaulį. Galbūt todėl, kad atėjome iš tos pačios srities, iš to paties burbulo (juk visi mes, menininkai, esame saviti, ne visada patogūs), vieni kitus lengvai suprantame, palaikome ir kartu einame per iššūkius.
– Vadinasi, jums „Eurovizija“ – dvigubas išbandymas: galvojate ir apie savo darbą, ir apie draugą.
– Galbūt esu jautriausia iš visų pritariančiųjų vokalistų, tačiau jaučiuosi taip, lyg sirgdama už savo šeimos narį. Šioje kelionėje buvo akimirkų, kai iš pasididžiavimo Tomu kaupėsi ašaros. Kaip sakiau, mudu daug perėjome – mačiau ne tik jo sėkmės akimirkas, bet ir kartus, kai jam nepasisekė. Todėl jaučiu katarsį stebėdama, kaip dėl didelio noro ir užsispyrimo jo svajonė kurti, arba, kaip Tomas mėgsta juokauti, būti žvaigžde, noras pasirodyti didžiojoje „Eurovizijoje“ virsta realybe.
Tomas ir ši jo kelionė yra įrodymas, kad tikint savimi, nepasiduodant ir klausant širdies balso, viskas yra įmanoma. Labai didžiuojuosi matydama, kaip profesionaliai Tomas tvarkosi, kiek savęs įdeda. Iš vidaus matyti visas tas pasirengimo emocijas, kurių žiūrovas ekrane nepamato, – labai stiprus jausmas.
– O kokį įspūdį palieka pati „Eurovizija“?
– Manau, kad šis konkursas yra kiekvieno dainininko svajonė, nesvarbu, kokią muziką jis atlieka. Tai didžiulis mechanizmas, kurio užkulisiuose dėl bendro tikslo dirba milžiniška profesionalų komanda. Kadangi esu ne tik dainininkė, bet ir renginių prodiuserė, man didelė dovana būti čia ir viską išvysti iš vidaus.
Atvykusi čia gavau asmenybės sutrenkimą – didelis įkvėpimas matyti, kaip čia viskas sustyguota, kaip vieningai dirbama, kokia bendravimo etika užkulisiuose. Lietuviai labai talentingi, perfekcionistai, tad turime labai daug savo srities profesionalų, bet pas mus tokio masto renginiai nevyksta, todėl manau, kad kiekvienam būtų pravartu bent kartą padirbti „Eurovizijoje“ ir pamatyti tą mechanizmą iš užkulisių. Atrodo, kad šią patirtį norėčiau parvežti į Lietuvą, į mūsų renginių kultūrą.
Apskritai konkursas taip pat palieka didelį įspūdį, labai džiaugiuosi mūsų komanda – visi esame tokiame bendrume, kad atrodo, jog negalėdami susikalbėti žodžiais, galėtume susikalbėti gestais ar žvilgsniais. Nuostabu, kaip tiek daug skirtingų žmonių gali būti tokie vieningi. Galbūt skamba paviršutiniškai ar banaliai, bet iš tiesų tai jausti – puikus dalykas, kartais kasdienybėje to stinga.
– Kažkiek papasakojote apie Lion Ceccah kelią į „Euroviziją“, o koks buvo jūsiškis?
– Su muzika žengiu dar nuo tada, kai buvau mamos pilve. Esu iš meniškų žmonių šeimos: mano močiutė Jadvyga Paukštienė yra fotografė, senelis Vaclovas Paukštė – nusipelnęs artistas, docentas, dėstytojas, visą gyvenimą šokęs ansamblyje „Lietuva“. Mano mama Estera yra dainininkė, groja fortepijonu ir taip pat yra „Lietuvos“ artistė, tėtis Audrius – garso režisierius. Su tokiais artimaisiais nelabai turėjau pasirinkimo ir kiekvieną dieną buvau muzikoje: grįžusi namo girdėdavau grojančią mamą ar besiruošiantį senelį.
O ir mane pačią nuo vaikystės traukė scena – jei tėvai nusivesdavo į koncertą ar spektaklį, kažkokiu būdu ištrūkdavau ir užsilipusi ant scenos pradėdavau šokti, diriguoti, uždainuodavau kur nors vidury kavinės (juokiasi). Tiesa, pati to nepamenu, girdėjau iš šeimos pasakojimų.
Į M. K. Čiurlionio menų mokyklą įstojau būdama šešerių. Pirmus ketverius metus mokiausi chorinio dirigavimo ir griežiau smuiku.
Galiausiai įkalbėta, pasilikau tik prie smuiko, vėliau perėjau groti altu. Paauglystėje prisijungiau prie Gedimino Gelgoto vadovaujamo Vilniaus miesto ansamblio NIKO. Kadangi mokykloje buvau gerai velnių priėdusi, tuo pat metu dar grojau ir dainavau metalo grupėje. Buvau metalistė ir vaikštinėjau pasidabinusi masyvia grandine (juokiasi).
Nepaisant to, savo ateitį vis tik siejau su klasikine muzika, maniau, kad būsiu altininkė ir grosiu orkestre, tačiau kai jau atrodė, kad mano kelias nuspręstas, viskas sugriuvo – baigus mokyklą, man buvo atlikta rankos operacija ir groti nebegalėjau. Man tai buvo savotiška tragedija, bet priėmiau tai kaip ženklą ir išvykau pagyventi į Londoną. Ko tik ten nedirbau – buvau ir valytoja, ir padavėja, ir vadove labdaros organizacijoje... Tikra profesijų kolekcininkė.
Tačiau ir muzika nepaleido. Pabuvusi Jungtinėje Karalystėje, pradėjau mokytis visuminio vokalo technikos (complete vocal technique), o sugrįžusi į Lietuvą nusprendžiau studijuoti muzikinį teatrą.
Čia mano gyvenimas pasikeitė – studijuojant miuziklą, atsirado laisvė, kurios nebuvau patyrusi mokykloje. Tai leido sugrįžti į save tokią, kokia buvau vaikystėje, – su polėkiu, kūrybišką, žaismingą. Ir iš tiesų, labai džiaugiuosi, kad mano kelias taip pasisuko.
– Užsiminėte, kad prodiusuojate renginius, kaip jūsų kelias pasuko į užkulisius?
– Baigusi studijas išgyvenau tam tikrą krizę. Atrodė, kad visi aplink puikiai dainuoja, jiems sekasi, o aš baigiau studijas, kuriose buvau ruošiama būti visapusiška artiste, bet išėjau į niekur, net nežinojau, nuo ko pradėti. Galbūt nepakankamai pasitikėjau ir savo vokalu, todėl pasidaviau. Tarkime, Tomas niekada nepasidavė, jis visada savimi tikėjo ir darė savo. O aš, atrodo, nežinodama, į kurią pusę dėtis, pasirinkau kitą savo svajonę – renginių prodiusavimą.
Už tai esu dėkinga Daliui Abariui, kurio žmona Dalia Babilaitė-Abarė buvo mano vokalo dėstytoja. Iš pradžių jo organizuojamuose renginiuose dainavau kaip pritariančioji vokalistė, tačiau D. Abaris pamatė, kad galėčiau dirbti užkulisiuose ir pasikvietė dirbti kartu. Galima sakyti, kad šioje srityje jis ir buvo mano mokytojas.
Buvo laikas, kai atrodė, kad paskendau renginiuose, o muzika nukeliavo į antrą planą, ji visad buvo kažkur šalia – kažkiek dainavau įvairiuose projektuose kaip pritariančioji vokalistė, visuomet dainavau kartu su Tomu, drauge vaidinome miuzikle „Nuoma“. Galiausiai mano svajonę dirbti su renginiais nustelbė noras dainuoti.
Turbūt tai – tikrasis mano kelias, sielos šauksmas, kuris ilgą laiką buvo užgožtas, bet vis tiek po truputį prasiveržė. Supratau, kad man labai trūksta dainavimo. Ir, tiesą sakant, solinis dainavimas man neteikia tiek malonumo, kiek bendrystė dainuojant chore ar ansamblyje. Ta bendrystė man teikia daugiausia laimės ir išsipildymo. Kaip tik prieš metus prisijungiau prie ansamblio „United Voices“, tada viskas ir užsisuko, vėl grįžo meilė muzikai.
Atrodo, kad dabar balansuoju tarp dviejų pasaulių – pastoviame chaose, kur daug darbų, reikalavimų, lūkesčių, karjera ir pan., bandau išlaikyti autentiškumą, savitumą, gebėjimą būti čia ir dabar bei mėgautis gyvenimu.
Mokausi tuos du pasaulius sujungti, taigi dabar ir mano veiklų spektras yra prasiplėtęs. Vis dar organizuoju renginius, dainuoju, o taip pat darau garso masažus – praktikas, kurios veikia panašiai kaip ir masažas, tačiau padeda atsipalaiduoti per muziką, jų metu groju įvairiais instrumentais, dainuoju. Kartu su draugėmis organizuojame sąmoningumo, muzikos ir tarpdisciplininio meno festivalį „Pajauta Fest“. Taigi veiklų netrūksta, o viską suderinti – nemenkas iššūkis.
– O kas jums padeda susibalansuoti?
– Manau, kad artistas turi turėti stiprią energiją ir rūpintis savo nervų sistema, nes kitaip neatlaikys ir negalės perduoti savo energijos publikai. Juolab kad mano darbas labai chaotiškas, reikalaujantis vienu metu atlikti daugybę užduočių, todėl laisvalaikiu ieškau ramybės.
Savo pabėgimu nuo pasaulio vadinu šeimos sodybą ant ežero kranto, tai – mano saugi zona. Apskritai, geriausiai atsipalaiduoju gamtoje – man patinka vanduo, maudynės, miškas, pasivaikščiojimai, sportas, meditacija ir, žinoma, muzika. Priklausomai nuo savo emocinės būsenos klausausi labai įvairios – nuo dramenbeiso ar elektroninės muzikos iki klasikinės instrumentinės. Mėgstu leisti laiką su draugais, bet man svarbu, kad jis būtų kokybiškas.
– Vienoje pavyksta rasti erdvės atokvėpiui?
– Jei pajuntu nuovargį, stengiuosi pabūti atskirai, su savimi. Kaip tik Vienoje radau geros vonios druskos, tad prisipirkau skirtingų rūšių ir po dienos atsipalaiduoju vonioje. Kol kas didesnio poreikio atitrūkti nejaučiu – turiu labai daug energijos, rodos, norisi į save gerti kiekvieną patirtį, kiekvieną įspūdį, kiekvieną akimirką kartu su komanda, pritariančiaisiais vokalistais.
Su jais išties mėgaujamės vienas kito kompanija. Nors esame labai skirtingi, vieni kitus priimame tokius, kokie esame ir leidžiame vieni kitiems skleistis. Matyt, čia suveikia toji vienijanti muzikos galia, suvedusi tokius skirtingus žmones, siekti bendro tikslo. Kadangi esame ne tik kolegos, bet ir draugai, vieni kitus labai mylime ir vieni kitais rūpinamės.
– Ką tikitės išsivežti iš šios eurovizinės kelionės?
– Žinoma, pergalę (juokiasi). O iš tiesų manau, kad atsakymas ateis po visko. Čia gauname tiek įvairių patirčių ir įspūdžių, kad reflektuojant vakare, sunku net prisiminti, kas įvyko per dieną. Turbūt reikia laiko, kad visa ši patirtis susigulėtų ir galėtume suprasti, ką iš tiesų išsivešime. Kad ir kaip bebūtų, manau, kad visi išsivešime skirtingų dalykų – kiekvienas pasiims tai, ko jam labiausiai reikia. Ir turbūt visi iš šios kelionės sugrįšime pasikeitę.
