Šokio ir violončelių muzikos spektaklis „Metų laikai“ skaičiuoja devintuosius gyvavimo metus ir gegužę sugrįžta į Vilniaus bei Klaipėdos scenas. Apie spektaklio ilgaamžiškumo „formulę“, būdus klasikos kūriniams suskambėti naujai ir tai, kaip scenoje harmoniją kuria kardinaliai skirtingi atlikėjai, kalbamės su spektaklio choreografe, Šeiko šokio teatro meno vadove Agnija Šeiko, rašoma Šeiko šokio teatro pranešime žiniasklaidai.
Pokalbį pradedame nuo spektaklio ištakų, kuriose, pasak choreografės, slypi vienas svarbiausių jo ilgaamžiškumo ingredientų. Idėją kurti spektaklį pasiūlė Tarptautinio Klaipėdos violončelės festivalio-konkurso meno vadovas Mindaugas Bačkus.
„Spektaklis buvo sukurtas 2017 metais. Taip išsipildė Mindaugo svajonė, kad Klaipėdoje vyktų violončelės festivalis. Jo idėja buvo sujungti skirtingus žanrus ir įvairių sričių menininkus. Pasiūlymas kurti spektaklį pagal A. Vivaldi „Keturis metų laikus“, atliekant kūrinį violončelėmis ir jungiant jį su šokiu, man buvo netikėtas. Mes dažniausiai vengiame itin populiarių kūrinių, kurie jau tapę kasdienio garso fonu – nuo telefonų skambučių iki reklamų. Tačiau galiausiai atradome labai sėkmingą kampą“, – pasakoja A. Šeiko.
A. Vivaldi opusas kūrėjams atnešė nemažai iššūkių. Iš šokio perspektyvos „Keturi metų laikai“ yra itin muzikaliai turtingas kūrinys, kuriame natūraliai mažai erdvės judesiui. Muzikine prasme reikėjo orkestrui parašytą kūrinį pritaikyti keturioms violončelėms ir kartu rasti būdą jam suskambėti šiuolaikiškai.
„Kadangi ši muzika labai gerai pažįstama, buvo svarbu nuimti tą popkultūrinį sluoksnį ir iš naujo atrasti jos grožį. Vien tai, kad kūrinys atliekamas keturiomis violončelėmis, sukuria kitą santykį su muzika. Violončelė yra labai kūniškas instrumentas – muzikantas ją laiko apkabinęs, todėl atrodo, kad garsas sklinda ne tik iš instrumento, bet ir iš paties kūno. Ieškodami šiuolaikiško skambesio daug galvojome apie muzikos struktūrą, sėmėmės įkvėpimo ir iš elektroninės muzikos.
Norėjosi rasti būdų, kaip išvengti banalaus skambesio, kaip visą kūrinį sujungti į vientisą muzikinį piešinį. Taip atsirado improvizacijos, lietuvių liaudies dainų motyvai, vietomis violončelė naudojama ir kaip perkusinis instrumentas. Labai svarbus buvo ir garso režisieriaus darbas – jis sustiprina tam tikrus momentus, prideda papildomų sluoksnių. Dekonstruodami kūrinį galėjome išretinti muziką, atsisakyti pernelyg atpažįstamų fragmentų ir palikti daugiau erdvės judesiui. Taip atsirado organiška jungtis tarp muzikos ir šokio“, – apie muzikinę spektaklio dalį kalba choreografė.
Bendrą šokio kalbą scenoje turėjo sukurti ir itin skirtingi atlikėjai. A. Šeiko neslepia, jog pradžioje buvo nemažai nerimo, kaip pavyks bendradarbiauti menininkams iš baleto, performanso, pantomimos ir šiuolaikinio šokio pasaulių. Tačiau rezultatas pranoko lūkesčius – žiūrovai dažnai pastebi, kad gerai pažįstamus atlikėjus šiame spektaklyje pamatė visiškai kitokiame amplua.
„Tuo metu Beata Molytė buvo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro balerina, šoko Anželikos Cholinos spektakliuose, Marius Pinigis – kylantis šiuolaikinio šokio kūrėjas, teatro šamanas Benas Šarka jau buvo tapęs Klaipėdos meno simboliu, o Aleksas Mažonas visą gyvenimą praleido pantomimoje.
Per pirmąsias Beno ir Beatos repeticijas iš tiesų susidūrė du pasauliai. Beata atėjo iš baleto, kuriame vyrauja disciplina, aiški struktūra ir tiksliai apibrėžtas judesio tekstas, o Benas – iš improvizacijos lauko, kuriame svarbiausia buvimas čia ir dabar. Beatai buvo didelis iššūkis išeiti iš aiškios struktūros į būseną, kurioje ne viską žinai iš anksto. Vėliau jie tapo labai gerais draugais“, – sako šokio kūrėja.
Paklausus, kas padėjo sukurti tokią organišką bendrystę, A. Šeiko pirmiausia įvardija besąlyginį pasitikėjimą vieni kitais ir atvirumą kitoniškumui.
„Sukūrėme savotišką bendrą planetą, kurioje galiu matyti save, matau tave ir palieku erdvės tau būti. Taip natūraliai atsiranda bendra erdvė, kurioje nieko specialiai nereikia daryti. Be to, viską jungia muzika. Kai gyvenime tiek daug fragmentacijos, šiame spektaklyje gali patirti vientisumą“, – sako A. Šeiko.
Kiekvienas šokėjas scenoje įkūnija vieną iš keturių metų laikų. Choreografė pasakoja, kad šios asociacijos atsirado labai natūraliai.
„Iš karto buvo aišku, kad Beata yra žiema. Jos asmenybė išlaikyta, nutolusi, tarsi nežemiška. Marius – jauniausias, todėl įkūnija pavasarį: naują pradžią, gaivališkumą, fiziškumą. Benas savyje talpina vasaros kontrastingumą. Tykus vasaros vakaras gali akimirksniu pereiti į audrą ir vėl nurimti. Benas turi ir begalinės ramybės, ir stichiškumo. Aleksas mums iįkart siejosi su rudeniu – jis spinduliuoja žemiškumu, šiluma, mąslumu, ta rudeniška gausa ir dalijimusi ja – prisimena choreografė.
Paklausus apie spektaklio ilgaamžiškumo formulę, kūrėja pirmiausia kalba apie tikrumą ir tarpusavio ryšį.
„Man atrodo, šis spektaklis laikosi ant labai tikro žmonių buvimo kartu – čia nėra nieko dirbtino ar suvaidinto. Yra nuostabi muzika, paprasta scenografija, aiški struktūra ir gyvas ryšys tarp atlikėjų. Žiūrovai dažnai sako, kad juos paveikia muzikos ir judesio jungtis bei tai, jog jie yra visai šalia atlikėjų, todėl spektaklį patiria labai betarpiškai. Manau, svarbi ir pati tema – keturi metų laikai neišvengiamai primena skirtingus žmogaus gyvenimo tarpsnius“, – sako A. Šeiko.
Pasiteiravus, kaip pakviestų žiūrovą būti spektaklyje, kad šis jį patirtų kuo pilniau, choreografė pirmiausia mini atvirumą.
„Kviečiu ateiti atvirai, atsipalaiduoti ir leisti sau pailsėti. Jei nepatiks šokis, patiks muzika, jei nesužavės vienas atlikėjas – patrauks kitas“, – šypsosi spektaklio kūrėja.
Per beveik dešimtmetį „Metų laikai“ tapo vienu ilgiausiai gyvuojančių ir žiūrovų mylimų Šeiko šokio teatro repertuaro darbų ir bus rodomi gegužės 13 d. „Menų spaustuvėje“, Vilniuje bei gegužės 30 d. „Kultūros fabrike“, Klaipėdoje.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
