Aukštaitijoje yra keletas regioninių parkų (Biržų, Gražutės, Sartų, Asvejos, Labanoro, Sirvėtos), bet gal niekas nesupyks, jei LRT.lt parašys, kad iš jų išsiskiria Anykščių regioninis parkas ir to paties pavadinimo miestas. Ne veltui Anykščiai turi kurortinės vietovės statusą – per vieną dieną čia galima apžiūrėti tiek skirtingų gamtinių ir žmogaus sukurtų įdomybių, kiek kitur Lietuvoje nepamatysi.
Pažintį su miestu ir apylinkėmis galima pradėti nuo Jono Biliūno gatvėje esančio ir keliautojų laukiančio Anykščių regioninio parko lankytojų centro, kuris labai patraukliai, šiuolaikiškai įrengtas ir tikrai gali pametėti idėjų, ką aplankyti toliau.
Čia kabo ir Anykščių regioninio parko emblema, kurioje, kaip ir kitų parkų emblemose, pavaizduotas vienas žmogaus sukurtas ir vienas gamtos objektas. Anykštėnai savo krašto simboliais pasirinko Laimės žiburį ir voveraitę. Laimės žiburys – tai rašytojo J. Biliūno antkapinis paminklas, stovintis ant mieste esančios Liudiškių kalvos. Čia „Brisiaus galo“ autorius, kuris mirė būdamas vos 28-erių, ir palaidotas (tiksliau, pirma jis buvo palaidotas Zakopanėje, bet vėliau palaikai perkelti). „Laimės žiburiu“ vadinosi J. Biliūno sukurta pasaka.
Vietoje voveraitės parko emblemoje norėta pavaizduoti Puntuko akmenį, bet nuspręsta, kad šis gali priminti duonos kepalą. Dar buvo galvojama apie kankorėžį, bet šį jau buvo panaudojęs kitas parkas.
Lankytojų centre parodoma, kuo rajonas didžiuojasi, yra įvairių lentynėlių ir kitokių „slaptaviečių“, kurios taip pat supažindina su krašto įdomybėmis. Per mikroskopą galima apžiūrėti Anykščių rajone kasamo kvarcinio smėlio daleles – pasirodo, jos, daug kartų padidintos, anaiptol neprimena švelnaus smėliuko.
Anykščių mieste verta skirti dėmesio ir bažnyčiai. Pastebėti nebus sunku – ji aukščiausia Lietuvoje, bokštų aukštis siekia 89 metrus, o prieš kurį laiką 33 metrų aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė. Už apsilankymą reiks susimokėti (bilietas suaugusiems kainuoja 2 Eur, moksleiviams ir pensininkams – 1 Eur), taip pat teks nepatingėti ir užkopti 186 laiptelius.
Labai gražu, bet kai kam ir baisu
Jeigu dar neteko lankytis, vertėtų užsukti į už kelių kilometrų nuo Anykščių esantį Lajų taką. Jo idėjos iniciatorius Anykščių regioninio parko direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Šerepka pasakojo, kad kai 2015 m. takas buvo atidarytas, mieste susiformavo automobilių spūstys, kas vietiniams gyventojams atrodė labai keista, juk to čia nebūna.
Lajų take lankytojų netrūksta ir dabar: pernai juo ėjo apie 100 000 žmonių. Takas palei medžių viršūnes tęsiasi 300 metrų, jo gale – apžvalgos bokštas, kurio aikštelė – 34 metrų aukštyje. Iš jos atsiveria išraiškingi Šventosios upės ir Anykščių šilelio vaizdai. Bijantiems aukščio žmonėms kopti į bokštą gali tapti iššūkiu. Teko stebėti, kaip šeši pirmokėliai kartu su viena iš lydinčių mokytojų aikštelės pasiekti nesiryžta ir nusprendžia leistis žemyn, o vienas berniukas išsigandęs sako: „Mokytoja, man net kojos dreba“, ir toji paima jį už rankos.
Buvo įrengtas ir liftas, tačiau jis dėl techninių kliūčių neveikia. Parko darbuotojai sakė, kad jau išbandė visas galimybes, kiek tik jų sugalvojo, kad gautų finansavimą liftui taisyti, tačiau visur atsimušė į sieną. Įėjimas į Lajų taką mokamas: suaugusiems bilietas kainuoja 5 Eur, moksleiviams, studentams, pensininkams – perpus pigiau.
Medžių lajų takas driekiasi ne kokiame eiliniame miške, o poeto Antano Baranausko išgarsintame Anykščių šilelyje. Jame auga daugiau nei 20 saugomų augalų rūšių. Tai – didžiausias retų augalų kiekis tokiame nedideliame plote Baltijos šalyse, taip pat ir Skandinavijoje.
Vienam gale – Puntukas, kitam – kabantis tiltas
Iš Anykščių kilę net trys literatūros klasikai – jau minėtieji J. Biliūnas ir A. Baranauskas, taip pat ir Antanas Vienuolis. O iš mokyklos laikų daugeliui girdėti ne tik minėtieji „Anykščių šilelis“ bei „Laimės žiburys“, bet ir Puntuko akmuo.
Jis dunkso visai šalia medžių lajų tako pradžios ir yra antras pagal dydį Lietuvos riedulys, jo ilgis – beveik 7 metrai, plotis – per 6 metrus, aukštis – beveik 6 metrai (iš jų pusantro – po žeme), o svoris – bene 265 tonos. Puntuko paviršiuje iškalti lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atvaizdai.
Kitame Lajų tako gale – Šventosios upė, per kurią veda kabantis tiltas. Nors yra visai naujas, žingsniuojant per jį romantiškai siūbuoja. Perėję tiltą ir nepatingėję nužingsniuoti dar gero puskilometrio, prieitume Karalienės liūną. Tai šaltinis, virstantis ežerėliu, kuris neužšąla net ir šalčiausią žiemą. Jo vanduo tamsus ir švarus, o legenda byloja, kad prie vandens sudėties prisidėjo čia skendusios karalienės ašaros.
Lajų taką bei Puntuką patogiausia pasiekti automobiliu. Taip pat sezono metu iš miesto centro link jo kursuoja specialūs traukinukai. Mėgstantieji rinkti žingsnius gali keliauti iš miesto 5 kilometrus pažintiniu taku palei Šventosios upę.
Garsiausias medis, vienintelis muziejus ir kiti objektai
Kitokio tipo dėmesio vertas objektas Anykščių rajone, už 8 kilometrų nuo miesto, – Burbiškio dvaras. Tai 19 amžiaus viduryje pastatytas didingas neoklasicistinis pastatas, kuriame išklijuoti tapetai, atkeliavę iš Paryžiaus, autentiškų krosnių dekoras – kaip LR Prezidentūroje, durys – originalios, iš uosio medžio. Dvaras turi gražų parką, kuriame – didelė augalų įvairovė. Rūmai atviri lankytojams, tiesa, reikia pirkti bilietą (suaugusiajam – 7 Eur, vaikui – 5 Eur). Čia vyksta įvairūs renginiai, yra restoranas, galima apsistoti nakčiai.
Netoli Burbiškio dvaro tyvuliuoja žinomiausias Anykščių rajone Rubikių ežeras. Jame – net 16 salų ir kiekviena jų turi pavadinimą – Česnakinė, Bučinė, Varnagrotė ir kt. Netoli ežero neseniai pastatytas 15 metrų aukščio apžvalgos bokštas. Aplink ežerą nemažai poilsiaviečių, yra ir paplūdimių. Tėvai su mažais vaikais ypač mėgsta Rubikių paplūdimį, kuriame – minkštas smėliukas, o vanduo gilėja labai palengva.
Garsiausias Anykščių regioninio parko augalas – Elmės šešiakamienis ąžuolas, kurio penki kamienai gyvi, o vienas jau nudžiūvęs. Ąžuolas auga Paelmės kaime, o netoliese – puikiai visoje Lietuvoje žinomas Vorutos (Šeimyniškėlių) piliakalnis. Net kalbama, kad čia buvusi karaliaus Mindaugo pilis. Dalis pilies dabar atstatyta, vyksta ekskursijos ir edukacijos (įėjimas mokamas).
Anykščių rajone yra ir atodangų, nors ne tiek daug, kiek aplink Biržus. Garsiausia iš jų – Vetygalos atodanga išraiškingais šlaitais (Žėbos kalno dalis). Atodangoje atsiveria šviesaus kvarco ir žėručio sluoksniai. Juose aptinkama šarvuotų žuvų liekanų, kurių amžius –300–350 milijonų metų, tai bene seniausios Lietuvoje rastos žuvys.
Taip pat Anykščiuose yra ne vienas muziejus ir ne vienas iš jų – labai neįprastas. Bene unikaliausias – vienintelis Lietuvoje Arklio muziejus. Čia, be daugelio kitų eksponatų, yra ir prezidento Antano Smetonos arklio iškamša. Įdomus ir Siauruko muziejus, įsikūręs geležinkelio stotyje ir vaizdžiai iliustruojantis siaurojo geležinkelio istoriją. O tuos, kurių nei technikos paveldas, nei gyvūnai nedomina, galbūt sudomins antgamtinės būtybės – Anykščiuose veikia ir Angelų muziejus, kuriam pradžią davė dailėtyrininkės Beatričės Kleizaitės-Vasaris surinkta 109 angeliukų kolekcija.
Anykščių rajoną ir patį miestą galima apžvelgti ir plaukiant baidarėmis. Neseniai atnaujintas čia esantis maršrutas Šventosios upe, įrengtos keturios prieplaukos, žemėlapis. Maršrutą galima pradėti ties Andrioniškiu, o užbaigti pasiekus Kavarsko hidroelektrinę. Plaukiant baidarėmis taip pat galima aplankyti Lajų taką, Puntuko akmenį, Vetygalos atodangą.
Pažintinę kelionę po Anykščių ir Labanoro regioninius parkus ir projekto „Darnaus turizmo stiprinimas Lietuvos ir Latvijos pasienio regione“ pristatymą žurnalistams ir tinklaraštininkams organizavo Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija, įtakos publikacijos turiniui tai neturėjo.
