„Nemanau, kad penki šimtukai kuo nors išskiria mane iš kitų. Esu toks pat paprastas žmogus, gyvenantis paprastame ir gražiame mieste“, – sakė biržietis abiturientas Kornelijus Kuginys. Su LRT.lt jis kalbėjo tarmiškai, mat tai jam atrodo labai svarbu ir gražu.
Biržų „Saulės“ gimnazijos abiturientas Kornelijus pelnė penkis šimtukus, o už šeštąjį – fizikos – egzaminą gavo 97 balus. Aukščiausi įvertinimai jo kraitėje – už matematikos, lietuvių kalbos ir literatūros, anglų kalbos, istorijos bei informatikos egzaminus.
„Tikėjausi kokio vieno ar dviejų šimtukų, tikrai ne penkių“, – prisipažino vaikinas, studijuosiantis inžineriją ir svajojantis apie darbą su technologijomis, robotais.
– Ar prisimenate akimirką, kai sužinojote savo egzaminų rezultatus?
– Kai skelbė pirmuosius – matematikos ir lietuvių kalbos – rezultatus, buvo labai smagu pamatyti abu šimtukus. Dėl matematikos buvau gana ramus – tikėjausi tokio įvertinimo. Tačiau lietuvių kalbos šimtukas buvo didelė staigmena. Turbūt taip rašinio dar nesu parašęs. Tad labai smagus tas šimtukas.
Po to buvo labai ramu laukti kitų egzaminų rezultatų. Kai paskelbė antrąją jų dalį, buvo labai gera pamatyti dar daugiau šimtukų. Žinoma, šiek tiek gaila dėl fizikos, tačiau ir penki šimtukai gerai.
– Kokią temą rašyti pasirinkote per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą?
– Pasirinkau temą apie žmogaus elgesį blogio akivaizdoje. Ji man pasirodė lengviausia, juolab kad daug rėmiausi istoriniu kontekstu. Tai buvo probleminio klausimo svarstymo tema, o interpretacijos temų net nežiūrėjau.
– Kokia buvo pagrindinė jūsų rašinio mintis?
– Pagrindinė mintis buvo ta, kad žmogus blogio akivaizdoje gali rinktis kovoti su blogiu, o ne pasiduoti. Tą idėją siejau ir su nagrinėtu kūriniu, rėmiausi sukilimais, partizanų kovomis.
Niekada nesistengiu pereiti į bendrinę kalbą, man labai patinka kalbėti biržietiškai.
Lietuvių kalbą mokiausi dešimtukais, bet šimtuko tikrai nesitikėjau. Maniau, surinksiu apie 85–90 balų.
– Esate iš Biržų. Girdžiu ir tarmę.
– Kartais sunkiau būna per kirčiavimo pamokas, nes reikia persiorientuoti į bendrinę kalbą. Bet niekada nesistengiu kalbėdamas pereiti į bendrinę kalbą, man labai patinka kalbėti biržietiškai – ar išvažiavus į olimpiadas, ar kur kitur.
– Žinau, kad esate laimėjęs ir istorijos, ir fizikos olimpiadose. Kuriose pavyko pasiekti geriausių rezultatų?
– Didžiausias pasiekimas – trečioji vieta respublikinėje istorijos olimpiadoje šiais metais. Taip pat ne kartą dalyvavau šalies matematikos olimpiadoje, esu dalyvavęs geografijos olimpiadoje. Buvau gavęs kvietimą ir į lietuvių kalbos olimpiadą, bet, deja, nepavyko išvykti.
Vyresnėse klasėse susikaupiau tiems dalykams, už kuriuos gaudavau prastesnius pažymius. Be to, atėjo ir supratimas, kaip reikia mokytis, ypač kalbų.
Per dvylika mokyklos metų dalyvavau beveik visų dalykų olimpiadose, išskyrus menų. Rajoniniuose etapuose dažnai laimėdavau pirmąsias vietas ir patekdavau į respublikinius etapus.
– Mokykloje buvote apskritas dešimtukininkas?
– Dešimtukininku tapau vienuoliktoje klasėje. Anksčiau būdavo prastesnių pažymių, tarkim, už lietuvių kalbą pusmečiuose ištraukdavau devynetą. Vyresnėse klasėse susikaupiau tiems dalykams, už kuriuos gaudavau prastesnius pažymius. Be to, atėjo ir supratimas, kaip reikia mokytis, ypač kalbų. Už tiksliuosius dalykus turėdavau labai gerus pažymius.
– Sakėte, kad atradote savo mokymosi metodą. Kokia jūsų paslaptis?
– Jokios paslapties nėra. Turbūt svarbiausia – nepersidirbti. Tai atradau per bandymus. Devintoje ir dešimtoje klasėse mokiausi labai daug, o vėliau supratau, kad svarbiausia dirbti per pamokas. Namuose galima gilinti žinias, bet pagrindus reikia perprasti klasėje.
Ta mano paslaptis galbūt yra sportas. Sportas padeda visur, ypač mokantis. Prieš egzaminus eidavau net į kelias treniruotes – jos padėdavo išsivalyti galvą, po sporto geriau miegi.
– Jūs – krepšininkas.
– Taip, pagrindinė mano sporto šaka – krepšinis. Esu baigęs Sporto centro krepšinio programą, todėl daugiausia laiko skiriu būtent jam. Taip pat lankau sporto salę, o vasarą atsiranda ir daugiau veiklų – pažaidžiu tinklinį, futbolą, bet krepšinis – svarbiausias.
– Ką ketinate veikti toliau, turėdamas tokį įspūdingą rezultatų bagažą – penkis šimtukus ir 97 balus iš fizikos?
– Toliau mokysiuos. Planuoju studijuoti Lietuvoje – arba mechanikos inžineriją, arba inžinerinę fiziką Kaune, ir kartu toliau sportuosiu. Dar ilgas kelias prieš akis.
Studijuosiu Lietuvoje, bet norėčiau pamatyti ir kitas šalis, kitus universitetus, juolab kad yra mainų programų.
Mane domina technologijos – nuo mašinų iki robotų. Būtent tokioje srityje matau save ateityje.
Pradėti noriu Lietuvoje, tačiau vėliau būtų labai įdomu išvykti pagal mainų programas ar pasinaudoti kitomis galimybėmis pasisemti patirties užsienio universitetuose.
Studijas Lietuvoje pasirinkau todėl, kad man čia gera gyventi. Mėgstu Lietuvą, ji labai graži, čia gyvena puikūs žmonės. Tačiau kartu norisi pamatyti ir kitas šalis, jų kultūras, universitetus, technologijas, darbo principus.
– Kodėl būtent ši sritis?
– Ji man atrodo įdomiausia. Traukia ir kitos kryptys, tačiau inžinerijoje matau daug galimybių kurti.
– Kur save įsivaizduojate po studijų – Lietuvoje ar užsienyje?
– Nemanau, kad norėsiu tęsti mokslus, nebent kažkas nauja trauks. Arba matysiu, kad reikia plėsti žinias. Norėčiau kurti ką nors nauja. Norėčiau prisiliesti prie technologijų, o ne sėdėti biure devynias valandas. Mane domina technologijos – nuo mašinų iki robotų. Būtent tokioje srityje matau save ateityje.
Labai tikiuosi, kad bus galimybių kurti naujas technologijas Lietuvoje. Bet, žinoma, daug naujų technologijų yra kitose šalyse, tokiose kaip Vokietija, Jungtinė Karalystė ar Jungtinės Amerikos Valstijos. Ieškosiu galimybių ir ten įgyti patirties, ir tęsti savo kelią čia, Lietuvoje.
– Norint pasiekti tokių rezultatų, reikia daug dirbti, o ir disciplinos reikia. Kaip atrodė jūsų kasdienybė?
– Manau, svarbiausia dirbti nuosekliai visus mokslo metus. Pastangų reikia ne paskutinį mėnesį prieš egzaminus, o nuo pat rugsėjo. Tuomet pavasaris ir vasara atrodys lengvi, atrodys, kad viską moki. Lieka tik pasikartoti.
– Jūsų rezultatai rodo, kad puikiai sekasi ne tik tikslieji mokslai, bet ir lietuvių kalba bei istorija. Kiek svarbu būti visapusiškai išsilavinusiam?
– Manau, tai labai svarbu. Jei domiesi tik viena sritimi, prarandi daug įdomių dalykų kitose. Svarbu mėginti atrasti save įvairiose srityse.
Istorija padeda suprasti pasaulį ir mokytis iš praeities. Lietuvių kalbos rašiniai man gal nelabai prie širdies, bet esė rašymas man visada atrodė įdomu, yra tekę rašyti olimpiadose.
Biržai nėra toks miestas, kuriame kas nors vaikščiotų užrietęs nosį. Tai labai gražus miestas, gyvena labai geri, ramūs žmonės.
Svarbu būti ne tik geru matematiku ar fiziku. Svarbu suprasti daug ką, ypač istorija padeda gyvenime. Reikia domėtis ir istorija, ir geografija, ir kalbomis – tai leidžia plačiau matyti pasaulį.
– Ar girdėjote iš aplinkinių patarimų, ką turėtumėte rinktis, kai tokie geri egzaminų įvertinimai?
– Esu girdėjęs pajuokavimų, kad reikėtų tapti daktaru, chirurgu, tačiau artimieji visada skatino rinktis tai, kas man pačiam įdomu.
Nors medicina ar teisė laikomos prestižinėmis specialybėmis, šeima ir draugai visada sakė, kad svarbiausia rasti savo kelią, o ne rinktis profesiją vien dėl jos prestižo.
– Kornelijau, o meilė mokslui ateina iš šeimos?
– Nuo mažens tėvai skatino skaityti knygas, spręsti uždavinius, domėtis įvairiais dalykais. Vaikystėje, aišku, labiau norisi žaisti, pamaigyti telefoną, tačiau vėliau supranti, kad mokslas atveria daug galimybių.
Kai sutinki gerus mokytojus, kurie sudomina savo dalyku, mokymasis nebūna prievarta – eini, mokaisi. Galbūt kartais užknisa, bet stengiesi, nes žinai, kad po mėnesio ar savaitės, vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje tai tau tikrai pravers ir atvers daug kelių ir galimybių. Mokymasis padeda mąstyti, diskutuoti su žmonėmis įvairiomis temomis, geriau suprasti pasaulį. Šeima mane stūmė į tai – tiek tėvai, tiek brolis.
– O kaip dėl krepšinio?
– Man labai patinka krepšinis, labai jį mėgstu. Bandysiu sportuoti, galbūt žaisiu už universitetą. Gal kitais būdais eisiu krepšinio keliu. Labai laukiu naujo gyvenimo etapo Kaune. Įdomu, kaip seksis suderinti studijas, sportą ir kitus pomėgius bei idėjas.
– Esate iš Biržų – miesto, kuriame daugelis vieni kitus pažįsta. Ar po tokių rezultatų vaikštote užrietęs nosį?
– Tikrai ne. Biržai nėra toks miestas, kuriame kas nors vaikščiotų užrietęs nosį. Tai labai gražus miestas, gyvena labai geri, ramūs žmonės.
Žinoma, nemažai pažįstamų ar tiesiog matytų žmonių, nes miestas nėra didelis. Tačiau tikrai nemanau, kad penki šimtukai kuo nors išskiria mane iš kitų. Esu toks pat paprastas žmogus, gyvenantis paprastame ir gražiame mieste.
