Žurnalistė Dovilė Jablonskaitė-Cibulskienė šių metų pradžioje pasitraukė iš aktyvios profesinės veiklos ir nusprendė išbandyti naują kelią – nuo rudens pradės mokytojauti. O iki tol pailsėjo ir pajuto, kad vėl radosi įkvėpimo kurti. Tiesa, šįkart ne tik raštu, kaip buvo pratusi, o ir vaizdais. Ir ne naujienų portale, o socialiniuose tinkluose. Vilniuje daugiau nei 20 metų gyvenanti moteris ėmėsi nagrinėti miesto istorijas, nes šios jos širdžiai ypač mielos.
LRT.lt Dovilė pasakojo, kad yra kilusi iš Žiežmarių (Kaišiadorių rajonas), miestelio tarp Vilniaus ir Kauno. Šeima jos vaikystėje dažniau traukdavo į Kauną, kur gyveno giminės, tačiau jai arčiau širdies visada buvo Vilnius. Nuo 2003 metų, pradėjusi studijuoti, jame ir įsikūrė.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Iš Žiežmarių kilusi Dovilė nuo 2003 metų įsikūrė Vilniuje, jį pamilo ir panoro dalytis jo istorijomis su kitais.
- Turinio kūrėja savo pasakojimus sieja su aktualiomis datomis, pavyzdžiui, Velykomis ar Šv. Patriko diena.
- Daugiausia dėmesio pritraukė jos įrašai apie pirmąjį dangoraižį, Nykštukų perėją, dobermanės statulą Gedimino prospekte ir kt.
- Įdomybių yra ir toliau nuo Senamiesčio, pavyzdžiui, „Adrianos“ skulptūra Viršuliškėse ar Tuputiškių serpantinas.
„Esu gyvenusi Žirmūnuose, Karoliniškėse, Viršuliškėse, Justiniškėse, Šeškinėje, o universitetą lankiau Senamiestyje – jis man atrodė kaip muziejus po atviru dangumi. Pamenu, kaip eidama nuo tuometės Žalgirio stadiono stotelės Katedros link žvelgdavau į Gedimino pilį ir galvodavau: „Vilniau, prašau, priimk mane.“ Labai norėjau čia pritapti ir įsitvirtinti“, – pasakojo Dovilė.
Kelerius metus ji dirbo dienraštyje „Vilniaus diena“, ten jai teko rašyti ir apie miesto politiką ir ūkį, pavyzdžiui, apie blogas bendrijas ar byrančius balkonus. Tačiau labiausiai pašnekovė mėgavosi bendravimu su miesto intelektualais ir senosios kartos vilniečiais, kurių pasakojimai dvelkė nostalgija, įkvėpdavo ir dar labiau stiprino meilę sostinei.
„Esu atvykėlė. Branginu šį miestą, tačiau vilniete dėl to netapsiu. 95-erių vyro močiutė, 70 metų gyvenanti netoli Aušros Vartų, neužmiršta kilusi iš kaimo. Pati kartais juokiuosi, kad esu kaimietė, auginanti trečios kartos vilniečius“, – nusišypsojo Dovilė.
Sėkmės talismanas centre ir mikrorajonų įdomybės
Šiemet atradusi daugiau laisvo laiko moteris instagrame pasivadino Vilniaus fane ir pradėjo sukti vadinamuosius „reelsus“ apie miesto įžymybes. Tikėjosi, kad tai, kas intriguoja ją pačią, galbūt sudomins ir kitus.
Nebūtų žurnalistė – nenusigręžė nuo aktualijų ir, kadangi startavo vasarį, kai buvo kalbama apie gresiančius potvynius, pradėjo nuo pasakojimo apie 1931 metais Vilnių skandinusį didįjį potvynį. Atsispyrė nuo Vrublevskių bibliotekos fasade įrėžto brūkšnio, žyminčio tuometį Neries vandens lygį.
Istorinio potvynio metu buvo užlieti Arkikatedros požemiai, o juos tvarkant rasti dviejų Žygimanto Augusto žmonų – Barboros Radvilaitės ir Elžbietos Habsburgaitės – ir dėdės Aleksandro Jogailaičio palaikai su insignijomis.
Turinio kūrėja neretai savo pasakojimus sieja su aktualiomis datomis ar šventėmis – štai balandžio 1 d., kai švenčiamas Užupio Respublikos gimtadienis, priminė Užupio angelo atsiradimo istoriją, o per Velykas pasakojo apie kiaušinio skulptūrą Pylimo gatvėje (vėliau ji skausmingai priėmė žinią apie tai, kad pastaroji sulaukė vandalo išpuolio).
„Mane žavi tai, kad šios ir daugelis kitų skulptūrų atsirado vietos bendruomenės ar pavienių aktyvistų iniciatyva. Tokie skulptoriai kaip Romualdas Kvintas, Gitenis Umbrasas, Eimantas Ludavičius, tėvas ir sūnus Vildžiūnai, Tadas Gutauskas Vilniuje yra palikę daug pėdsakų, įdomu stebėti jų kūrybinį kelią“, – sakė Dovilė.
Jai pačiai stiprias emocijas kelia Barboros Radvilaitės skulptūra Vokiečių gatvėje ir jos atsiradimo kontekstas. „Jos autorius – skulptorius Vladas Vildžiūnas, su juo teko garbė šnekučiuotis asmeniškai jo namuose Jeruzalėje, kai jis buvo apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija“, – prisiminė Dovilė.
Minčių, kuo dar aplink pasidomėti ir apie ką pasakoti, apstu, tik jas įgyvendinti užtrunka. „Jaučiu didelę garbės skolą Katedros aikštės grindinyje esančiai G. Umbraso „Stebuklo“ plytelei, kurios istorija toli gražu neapsiriboja Vilniumi. Atrodo, mažas inkliuzas milžiniškoje aikštėje, bet turi didžiulį energetinį krūvį ir tapo fenomenu, nukeliavusiu net į Šanchajų. Gal dėl to ir atidėlioju, nors intuityviai jaučiu, kad būtent nuo „Stebuklo“ reikėtų pradėti Vilniaus fanės kelią“, – šyptelėjo pašnekovė.
Įdomybių netrūksta ne tik Senamiestyje ar centre – štai Justiniškėse ją sudomino prieš kelerius metus pastatyta ryški „Adrianos“ skulptūra. Dovilė nustebo, kad apie šią skulptūrą žino net ne visi šio rajono gyventojai, nes dalis nenueina toliau turgaus. Labai įdomus ir Pavilnyje, Žiedų gatvėje, esantis Tuputiškių serpantinas, ir parkas tarp Viršuliškių ir Šeškinės su skulptoriaus Mykolo Saukos skulptūromis, ir atnaujintas Jeruzalės tvenkinio parkas.
Sekėjus ypač domino tiltas ir dangoraižis
Dovilė pabrėžė, kad Vilniaus istorija yra išsamiai išnagrinėta profesionalų, išleista daugybė knygų, albumų, lankstinukų. Nepailstamai informaciją ruošia gidai, Turizmo informacijos centro, „Neakivaizdinio Vilniaus“ komandos ir kitos edukacija ir miesto pristatymu užsiimančios organizacijos.
„Daug visko papasakota, bet daug ir užsimiršta, todėl ir matau prasmę vėl nupūsti dulkes, nuo savęs istorijoms pridėdama papildomų spalvų“, – sakė Vilniaus mylėtoja.
Ji teigia asmeniškai patyrusi, kad kai darai tai, kas iš tikrųjų patinka, Visata tau padeda. Štai ji, užlipusi į senelių namų lauko virtuvėlės palėpę, rado šūsnį apdulkėjusių praėjusio amžiaus žurnalų „Švyturys“, „Nemunas“, „Jaunimo gretos“, o juose – nemažai informacijos apie tuometes sostinės aktualijas, pavyzdžiui, Vingio parko pėsčiųjų tilto, viešbučio „Lietuva“ ir naujųjų gyvenamųjų rajonų statybas, Juozo Mikėno skulptūros „Pirmosios kregždės“ prie dabartinės Nacionalinės dailės galerijos atidengimą. Būta ir kritikos kai kuriems tuo metu pastatytiems objektams.
Žmonių, kuriuos domina Dovilės pasakojamos miesto istorijos, skaičius per tris mėnesius pasiekė 22 tūkst. Kai kurie jų, dar tik atradę Vilniaus fanės profilį, peržiūri ir širdutėmis pažymi didžiumą ankstesnių įrašų. Pirmasis įrašas, sulaukęs didelio susidomėjimo, buvo apie Žaliąjį tiltą – jis surinko per 40 tūkst. peržiūrų, o tai, neseniai šią veiklą pradėjusios Dovilės akimis, prilygo kosmosui.
„Šį pasakojimą įkėliau Šv. Patriko dieną, kai daug kas nusidažo žaliai, gal tai patiko algoritmui, – juokėsi turinio kūrėja. – Bet realesnė versija, kad tuo „reelsu“ pasidalijo kažkas, turintis gausią auditoriją, o tada jau įvyko sniego gniūžtės efektas.“
Šiandien Dovilė džiaugiasi dar gausesnėmis peržiūromis. Ypač daug jų sulaukė įrašai apie pirmuosius stiklinius pastatus ir dangoraižius, Nykštukų perėją, dobermanės statulą Gedimino prospekte ir kt.
Trumpųjų vaizdo įrašų formatas įpareigoja turinį pateikti įtaigiai ir koncentruotai, tačiau autorei itin svarbu objektų istorijas pateikti taip, kad žiūrovas pajustų asmeninį ryšį.
„Noriu, kad auditorija ne tik išgirstų faktų perliukų, bet ir į skulptūras pažvelgtų kitomis akimis. Būna, susipažįsti su žmogumi ir paskui jį vis pastebi, kur nors su juo susiduri, jis nebėra svetimas. Tikiu, kad ir su mieste esančiais meno kūriniais galima prasilenkti kaip su senais pažįstamais. Kuo daugiau žinai, tuo labiau tau rūpi. O tai jau yra santykis – geriausias priešnuodis prieš abejingumą“, – svarstė Dovilė, instagrame burianti jaukią Vilniaus mylėtojų bendruomenę.
Sentimentų kelianti šiukšliadėžė ir Nykštukų perėja
Štai keletas Vilniaus fanės instagramo paskyroje pristatytų Vilniaus įdomybių aprašymų.
Senoji šiukšliadėžė
Šiai šiukšliadėžei daugiau nei 70 metų. Šiandien ji vadinama šiukšlių urna. Kai kas ją netgi tituluoja klasikinio dizaino mažosios architektūros šedevru.
1953-iųjų pavasarį Vilniaus gatvėse atsirado net keli tūkstančiai tokių urnų. Projektuotojas – Aleksejus Grigorjevas. Išlikusį „eksponatą“ rasi Maironio gatvėje, greta Vilniaus dailės akademijos.
Meškučiai smaližiai
Šiems meškiukams daugiau nei šimtas metų. Jie buvo saldumynų parduotuvės, kuri čia veikė iki Pirmojo pasaulinio karo, puošmena.
Saldumynus parduotuvei gamino tuo metu labai garsus Vilniaus šokolado ir saldainių fabrikas „Viktorija“. Pats fabrikas buvo įsikūręs pastate Mindaugo ir Šaltinių gatvių sankirtoje. Geriausiais laikais jame dirbo net apie 800 žmonių.
Fabriko veiklą sustabdė 1914 metais kilęs gaisras. Šokolado verslą valdžiusio Izraelio Bunimovičiaus šeima gavo solidžią draudimo išmoką, bet fabriko nebeatkūrė.
Tačiau šokolado tradicijos Lietuvoje tęsėsi – 16 metų fabrike patirtį kaupęs šiaulietis Antanas Gricevičius jau buvo grįžęs į gimtąjį miestą, 1913 m. įkūrė mums puikiai pažįstamą saldainių fabriką „Rūta“. Daugiau nei šimtmetį gyvuojantį šeimos verslą ir šiandien valdo įkūrėjo proanūkiai.
Nykštukų perėja
Vokiečių g. 24 namo vidinio kiemo gilumoje rasi dar vieną arką – siaurą ir žemą. Tai Nykštukų perėja, dar vadinama Meilės tuneliu. Sakoma, kad ją perėjus su mylimuoju reikia pasibučiuoti.
Paskui pasuk galvą ir pakelk akis: pamatysi perėjos stebėtoją – išlavintą literatūrinį skonį turintį medinį angelą.
Beje, 16 amžiuje šį namą pastatė Ulrichas Hozijus – Vilniaus pilininkas, pinigų kalyklos administratorius ir pirmojo tilto per Nerį – Žaliojo tilto – statytojas.
