Nors gydymo kelyje buvo momentų, kai sunku buvo net nuryti orą ir būtis atrodė nepakeliama, Violetą visą laiką palaikė mintis: o kas bus su jos sūneliu? LRT TELEVIZIJOS laidos „Klauskite daktaro“ herojė patyrė: ir ketvirtos stadijos ryklės vėžys – ne nuosprendis. Dabar visiškai pasveikusi moteris pamena: antrąkart pastojusi ir pajutusi pykinimą pamanė, kad vėžys atsinaujino.
Jaunai mamai su pirmagimiu kūdikiu ant rankų išgirsti, kad serga ketvirtos stadijos ryklės vėžiu, prilygo mirties nuosprendžiui. Daugybė ašarų, pykčio, vėliau ilgas ir sekinantis gydymas, kardinaliai pakeistas gyvenimo būdas, tačiau šiandien Violeta Ilgūnė ne tik sveika, ne tik augina du gražius vaikus, bet ir tūkstančius įkvepia kovoti su vėžiu, nenuleisti rankų ir nepasiduoti, pasakoja laidos vedėja prof. Jurgita Plisienė.
„Tai buvo 2012 metų rugsėjo 13 diena, tai mano sūnaus gimtadienis. Prieš tai buvau pasidaryti biopsijos ir būtent tą dieną paskambino iš Oslo universitetinės ligoninės, gydytojas pakvietė skubiai atvykti. Jaučiau, kad šitas skambutis nieko gero nežada, nes gydytojai šiaip sau neskambina ir nesikviečia į universitetinę ligoninę. Prieš tai rugpjūčio mėnesį man maitinant kūdikį staiga kaklo kairėje pusėje iššoko limfmazgis ir aš kreipiausi į vietinį gydytoją. Jis iš karto mane nukreipė į Oslo universitetinę ligoninę.
Rijimo sutrikimo – nieko nejaučiau. Tik vėliau supratau, kad galbūt tai galėjo būti vėžio simptomai, bet tai buvo nuovargis, energijos trūkumas, mieguistumas, viską nurašiau pogimdyviniam stresui, sunkiam nėštumui, emigracijai, nes kaip tik būdama nėščia emigravau į Norvegiją. Aišku, buvo beprotiškas potraukis saldumynams, pieno produktams, negalėjau ištverti dienos be saldumynų, bet kad tai būtų susisieję būtent su ryklės vėžiu, požymių nebuvo“, – pamena pašnekovė.
Nuvykusi pas gydytoją ir išgirdusi naujieną Violeta pamanė, kad tai – nesusipratimas, vertimo klaida. „Taip negali būti, iš kur tas vėžys“, – galvojo ji. Sako, iškart panoro grįžti į Lietuvą, nes manė, kad Norvegijos gydytojai klysta, bet pasitarusi su Santariškių klinika ji taip ir liko Norvegijoje. Ten jai buvo pasiūlytas gydymas – 6 chemoterapijos ir 32 švitinimo seansai, tačiau chemoterapijos Violeta atsisakė. „Bijojau dėl to, kad turiu lėtinę inkstų patologiją, tai galėjo ateityje daryti įtaką inkstų veiklai, todėl atsisakiau“, – pažymi ji.
Buvo pradėtas švitinimas. Gydymo procesas buvo sudėtingas – pradėjus švitinimą moteris suprato bijanti uždarų tamsių patalpų. Vieną seansų ji tiesiog pašoko nuo stalo, ant kurio gulėjo, ir ėmė šaukti, kad ją išleistų. „Man atrodė, kad tas momentas tamsoje niekada nesibaigs“, – prisimena ji. Tačiau daktarai galiausiai ją nuramino, įkalbėjo tęsti gydymą. Bet sunkumai nesibaigė.
„Pirmieji seansai didelio šalutinio poveikio neturėjo, tačiau vėliau, gal po savaitės, nes buvo švitinama kiekvieną dieną, išskyrus savaitgalius, pakilo temperatūra, buvo apie 40 laipsnių, prasidėjo kūno traukuliai. Aš labai išsigandau. Man atrodė, kad vėžys progresuoja. Kviečiausi greitąją pagalbą, bet man paaiškino, kad tai natūralus šalutinis poveikis po švitinimo, deja, jie niekuo negali padėti.
Vėliau pradėjo kristi svoris, nes nebegalėjau valgyti, nuolat jaučiau didelį skausmą gerklėje, buvo tarsi peilis įstrigęs. Buvo sunku net nuryti orą. Per mėnesį netekau maždaug 25 kilogramų. Gydytojai susirūpino ir paguldė mane į ligoninę, prijungė prie maitinimo aparato“, – pasakoja pacientė.
Tuo metu lydėjusias emocijas prisiminti ir sunkiausia, prisipažįsta Violeta. Kai išgirsti tokią diagnozę, visada atrodo, kad žemė slysta iš po kojų. Moteris neslepia – jausmai būna tokie sumišę, kad net imi kaltinti kitus žmones: man 36-eri, kodėl tai nutiko ne kažkam kitam, blogesniam?
Manau, kad jeigu sūnaus nebūtų buvę, nebūtų buvę ir motyvacijos.
V. Ilgūnė
„Įkvepi oro ir atrodo: kodėl aš prieš metus negalėjau to oro taip pajausti kaip dabar? Supranti, kad gal vieną dieną tavęs nebebus, nebebus kam auginti sūnaus... Kai išgirsta tą diagnozę, žmonės pradeda tikėti ir Dievu, pradedame melsti ir prašyti Dievo pagalbos. Taip buvo ir man: palydėdavau sūnų į darželį ir eidavau žiemą į mišką, atsisėsdavau ant kelmo, sėdėdavau ir melsdavau Dievo, medituodavau“, – kalba ji.
Nors gyveno svetimame krašte, šalia gyveno brolis su šeima, tad sveikimo kelyje labai palaikė Violetą. Žinoma, visas geriausias mintis telefonu siuntė ir draugės iš Lietuvos, be to, Violeta nuolat kontaktavo su gyvenimo būdo lavybininke. „Kai išgirsti tokią diagnozę, kažkas turi būti visada šalia. Tai motyvacija, tikslas, nes be motyvacijos ir tikslo pasveikti sunku“, – įsitikinusi laidos viešnia.
Kai iš viso nebegalėjo valgyti ir buvo prijungta prie intraveninio maitinimo aparato, nes viską, kas būdavo perduodama per nosiaryklę, išvemdavo, atrodė, kad būtis tapo nepakeliama. Nuolatinis gerklės skausmas, žaizdos ant kaklo – atrodė, kad jau užtenka. Nuolat mintys sukosi tik apie viena: kaip sūnus? „Manau, kad jeigu sūnaus nebūtų buvę, nebūtų buvę ir motyvacijos, nes palikti žemėje vienerių sūnų, tai vis tiek...“ – pažymi Violeta.
Ir ketvirta ryklės vėžio stadija nereiškia galo
Nuo ko priklauso gydymo sėkmė, ypač jeigu ryklės vėžys pažengęs? Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos onkologas, radioterapeutas doc. Viktoras Rudžianskas atkreipia dėmesį, kad Violetos ligos atvejį galima laikyti išskirtiniu, mat galvos, kaklo vėžys yra retos ligos visame pasaulyje, be to, Violeta buvo palyginti jauno amžiaus.
„Deja, paskutiniais metais, pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenis, amžius jaunėja. Tai siejama su žmogaus papilomos virusu ir didėjančiu alkoholio bei tabako vartojimu, bet vis dėlto pacientų iki 40 metų turime tikrai nedaug. Galvos, kaklo navikai labai skiriasi dėl savo lokalizacijos. Kalbame apie ryklės vėžį, tačiau ryklė turi tris aukštus ir prognozės kardinaliai skiriasi, gydymo strategija irgi skiriasi pagal tai, kurioje vietoje yra vėžys“, – kalba jis.
Įdomu tai, kad ketvirta stadija kalbant apie ryklės vėžį tikrai nėra nuosprendis. Onkologas pastebi: žmogus visą laiką galvoja, kad ketvirta stadija yra galas.
Ryklės navikas gali nekelti jokių simptomų, mat turi polinkį augti pogleivyje, tad nesukelia rijimo sutrikimo ar skausmo, dėl to daugiau negu 60 proc. ryklės vėžio atvejų nustatomi jau trečios arba ketvirtos stadijos. Simptomai pasireiškia tik tada, kada apčiuopiami padidėję limfmazgiai, juose atsiranda metastazių.
Paklaustas, ar atsisakyti chemoterapijos dėl inkstų problemų buvo rizikingas žingsnis, V. Rudžianskas sako, kad dėl to galima diskutuoti, bet chemoterapija sergant galvos, kaklo vėžiu neduoda labai didelės naudos. „Procentaliai tai būtų apie 6 proc. pridėtinės vertės, tad turint problemų su inkstais ar širdies, kraujagyslių sistema mes vengiame skirti chemoterapiją, pagal galimybes kalbame apie biologinę arba tik spindulinę terapiją“, – pažymi docentas.
Pajutau, kad mane pykina, noriu miego. Pirma mintis buvo: viskas, vėžys, recidyvas. Atsimenu, nuėjau pas savo gydytoją ir sakiau: man reikia visų kraujo tyrimų, man atsinaujino vėžys. O jis man sako: gal tu nėščia?
V. Ilgūnė
Onkologas dar kartą pabrėžia – šiais laikais toks vėžys nėra nuosprendis net ir esant ketvirtai stadijai, o tai įrodo Violetos pavyzdys. Pati Violeta, tik sužinojusi apie savo diagnozę, ėmė domėtis, kuo minta vėžys, ir perkraustė visas savo virtuvės spinteles.
„Su mane gydančiu profesoriumi sutarėme, kad jis man duos tris mėnesius po to, kai aš atsisakiau šalinti limfmazgį, tada sugrįšiu ir man padarys magnetinį rezonansą. Po magnetinio rezonanso gavau atsakymą, kad šalinti to limfmazgio ir nereikia.
Grįžau į Lietuvą, susitikau su draugėmis ir jos sakė: tu per daug gerai atrodai, kad galėtume patikėti, jog susirgai vėžiu. Tada pajutau, kad džiaugiuosi gyvenimu, tas vėžys nutolo. Aišku, kas tris mėnesius ėjau tikrintis, bet jau jaučiau gyvenimo džiaugsmą“, – pamena pašnekovė.
Netrukus po gydymo Violetą aplankė džiugi žinia – ji vėl laukiasi vaikelio. Tiesa, nėštumas iš pradžių priminė vėžį.
„Pajutau, kad mane pykina, noriu miego. Pirma mintis buvo: viskas, vėžys, recidyvas. Atsimenu, nuėjau pas savo gydytoją ir sakiau: man reikia visų kraujo tyrimų, man atsinaujino vėžys. O jis man sako: gal tu nėščia? „Ne, ne, aš ne nėščia.“ Nuo pirmojo pastojimo aš neturėjau menstruacijų. Brolienei sakiau: žinok, man atsinaujino vėžys, kas bus su mano sūnumi... O ji sako: o gal tu pasidaryk nėštumo testą? „Ne, ne, ne, man nereikia nėštumo testo...“
Bet pasidariau ir tiesiog nepatikėjau, nes buvau tikra, kad po švitinimo negalima pastoti. Nuvažiavau pas ginekologę ir man buvo šokas, kad jau rankytės, kojytės mosikuoja. Buvau 12 savaičių nėščia“, – pasakoja Violeta.
Netrukus prie brolio Tautvydo prisijungė sesutė Sofija. Kai pagimdė antrą kartą, Violeta jau tikrinosi kas šešis mėnesius. Į patikras vaikščiojo dar ketverius penkerius metus, po kurių sulaukė laiško su žinia: jeigu kada nors ir vėl susirgs vėžiu, tai nebus recidyvas. Norėdama dalytis savo kelione į sveikimą moteris subūrė grupę „Išsigydžiau vėžį“.
„Rugsėjo mėnesį, kai išgirdau diagnozę, pradėjusi ieškoti informacijos ir bendraminčių supratau, kad tokiems žmonėms, susidūrusiems su diagnoze „vėžys“, būtų įdomu ir naudinga būti vienoje vietoje. Feisbukas tuo metu dar nebuvo labai populiarus, bet įkūriau uždarą grupę, kuri vadinasi „Išsigydžiau vėžį“. Būtent pasirinkau praeities laiką, kad jau tas vėžys yra įveiktas“, – sako pašnekovė.
Plačiau – gegužės 14 d. laidos „Klauskite daktaro“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
