60-metis kaunietis Arvydas Orintas grybauja jau pusę amžiaus, renka tik baravykus, bet jų nepasilieka vien sau – apdalija visą giminę. O šią savaitę per kelias valandas jis pririnko tokių dailių baravykų, kad jo žmonai kilo idėja iš grybų sudėlioti Lietuvos žemėlapį.
Kelias pintines baravykų A. Orintas pirmadienį surinko netoli savo sodybos Prienų rajone, į kurią nuskubėjo išgirdęs, kad grybus šiose apylinkėse kiti tiesiog šluoja.
„Savaitgalį buvau Rusnėje, girdėjau, kad aplink mūsų sodybą vyksta ne grybavimas, o tiesiog šlavimas. Grįžau sekmadienį, o pirmadienį lėkte lėkiau ten“, – portalui LRT.lt sakė kelis šimtus baravykų per 3-4 valandas surinkęs A. Orintas.
Kai vyras laimikį parnešė namo, jo žmonai šovė smagi idėja. „Mano menas yra rinkti grybus. Kol persirengiau, žiūriu jau žmona dėlioja paveikslą. Dar dukra padėjo. Visai gražiai gavosi“, – pasakojo A. Orintas. Lietuvą vaizduojančioje kompozicijoje – apie 200 baravykų.
Nors A. Orintas sako pažįstantis daug grybų, renka jis tik baravykus, kartais raudonviršius. Ir valgyti baravykus jam skaniausia – pakeptus su spirgučiais arba marinuotus, patiektus su silke. Beje, A. Orintas baravykus marinuoja pats. „Ir šitą dalyką esu įvaldęs“, – juokiasi pašnekovas.
A. Orintas grybų marinatą ruošia iš akies – acto, cukraus, druskos, pipirų ir kitų prieskonių deda pagal skonį. Marinuotais grybais vėliau pavaišina visą giminę, o 2010-aisiais, sako, apdalinęs pusę Lietuvos – tokie grybingi metai buvo.
„Jokiais būdais. Net mintis nekyla. Esu gimęs Suvalkijoje, sako suvalkiečiai skūpūs, bet iš manęs skūpumo niekas nesulaukia“, – paklaustas, ar grybų nepardavinėja, sako Arvydas ir priduria, kad dovanoti grybus jam – vienas malonumas.
Visą gyvenimą A. Orintas dirbo baldų fabrike, o grybavimas – mieliausias hobis. Pirmą kartą A. Orintą grybauti nusivežė močiutė, kai jam buvo 7-eri. Nuo to laiko vyras jaučia nenugalimą miško trauką ir dažniausiai į jį visada eina vienas.
„Aš individualistas, kai įeinu į mišką, man reikia ramybės, kad niekas nešūkautų. Su kompanija aš tiesiog negaliu, nes reikia žiūrėti, kad vienas nepabėgtų, kitas nepaklystų. Grybauti mėgstu vienas“ – tikina A. Orintas ir priduria, kad miškas jam lyg terapija, įžengęs iškart pamiršta net jį kamuojančius kojos skausmus.
Patyręs grybautojas išduoda ir didžiausią savo sėkmės paslaptį: „Grybų reikia ieškoti, o ne juos rinkti.“ Paklaustas, kuo tai skiriasi, A. Orintas vėl juokiasi: „Vieni eina ir renka, o aš iš paskos einu ir ieškau. Ir prisirenku daugiau nei tas, kuris renka. Eini į priekį – grybų nematai. Atsisuki ir tada pamatai – ar šakutė, ar lapas būna užkritęs.“
