Dar nepraėjo metai nuo tada, kai Liuksemburge įsikūrusi Alicija Coelho atvėrė nuosavo restorano duris šalies sostinėje Liuksemburge. Šefė iš Lietuvos siūlo šiam kraštui būdingų tradicinių valgių, bet vis drąsiau kviečia paragauti ir lietuviškų. „Lietuvių virtuvę čia jau visi žino“, – šypsodamasi sako moteris.
Šešių mėnesių galimybė Liuksemburge
Iš Šalčininkų rajono kilusi Alicija visada norėjo savo profesiją sieti su darbu virtuvėje. Vis dėlto priėmė sprendimą studijuoti logistiką ir ekspediciją. Pašnekovė prisimena, kad anksčiau virėjo profesija nebuvo vertinama.
„Visada sakydavau mamai, kad noriu eiti į virėjas. Tačiau Lietuvoje anksčiau buvo gal toks statusas, kad eini mokytis virėjo amato, nes nieko kito negali. Tokia nuvertinta profesija buvo, o man norėjosi. Bet pasirinkau kitą, kuri man visiškai nebuvo reikalinga nei Lietuvoje, nei čia“, – vertina pašnekovė.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Padirbėti į Liuksemburgą pusmečiui išvykusi Alicija ten gyvena jau 15 metų.
- 9-erius metus ji buvo nutolusi nuo gastronomijos ir dirbo statybų srityje.
- Neseniai Alicija atidarė nuosavą restoraną, kuriame siūlo tradicinius itališkus, prancūziškus ir liuksemburgietiškus patiekalus.
- Vis dažniau šefė restorano svečiams pasiūlo ir lietuviškų valgių, o ypač klientams patinka koldūnai, varškėčiai ir kibinai.
- Alicija siekia lietuviškumą puoselėti ne tik restorane, bet ir šeimoje. Anot jos, bėgant metams, mintys apie grįžimą į Lietuvą stiprėja.
Dar besimokant universitete, su liuksemburgiečiu susituokusi Alicijos draugė užsiminė apie darbo galimybes šioje šalyje. Ji pasakoja bandžiusi įsidarbinti ir Lietuvoje, bet nesėkmingai.
„Siunčiau labai daug gyvenimo aprašymų visur, bet kai tau 20–21 metai, niekas nenorėjo duoti darbo. Kaip tau įgyti patirties?“ – portalui LRT.lt sako Alicija.
Pašnekovei Liuksemburge pavyko gauti poziciją restorane už tuo metu bene keturis kartus didesnį atlyginimą nei Lietuvoje. Jos kontraktas buvo šešiems mėnesiams, bet maždaug po trijų mėnesių Alicija susipažino su savo dabartiniu vyru portugalu. Taip Liuksemburgas sulaikė ilgiems metams.
„Buvo baimės, buvo sunku. Bet aš tokia – kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Nieko nežinojau apie Liuksemburgą. Pasiskaitai, kur važiuoji, kas per šalis, kokios kalbos. Nei aš prancūzų kalbą mokėjau, nei liuksemburgiečių. Mano anglų kalba buvo gera, todėl buvo lengviau. Čia labai daug kas angliškai kalba. Nėra tokių barjerų, kad tik prancūzų ar liuksemburgiečių. Bet jei jau atvažiavau, tai ėjau į prancūzų kursus iš karto“, – pradžią prisimena pašnekovė.
Alicija Liuksemburgą apibūdina kaip tikrą kultūrų mišinį. Čia gyvena daug žmonių iš viso pasaulio, bet itin gausu italų ir portugalų. Alicija džiaugiasi, kad liuksemburgiečiai taip tolerantiškai žiūri į kitataučius.
„Gal yra senosios mokyklos tokių užkietėjusių liuksemburgiečių, bet labai mažai. Apskritai jie labai gerai priima visus užsieniečius. Kai susipažįsti su jais, jie labai atviri ir draugiški. Bet pradžioje neprisileis tikrai.
Patys liuksemburgiečiai mokosi portugalų ar italų kalbos, kad susikalbėtų. Šalis labai įdomi, nes atvažiuoji ir gali pradėti nuo nulio. Viskas greitai vyksta. Tikrai Lietuvoje nebuvo tokių galimybių“, – įsitikinusi tautietė.
Po devynerių metų statybose grįžo į gastronomiją
Pradėjusi nuo darbo viename restorane, vėliau Alicija patirties sėmėsi kitame – pas „Michelin“ žvaigžde įvertintame restorane dirbusį šefą. Po to sekė beveik devyneri metai statybose. Pašnekovė pasakoja, kad su vyru, apsisprendę kurti šeimą, šiek tiek atsitraukė nuo intensyvaus gastronominio pasaulio.
„Vyras dirbo statybose, tai dirbau su juo. Baigiau kursus. Darėme įvairius projektus. Pardavinėjome dar nepastatytus, kartais išpirkdavome sklypus ir statydavome namus. Darydavau viską – nuo valytojos iki buhalterės“, – pasakoja Alicija.
Vis dėlto ji iškart žinojo, kad šioje srityje neliks visam laikui. Tą pasakė ir vyrui.
„Kai dukrai sukako septyneri, pasakiau: „Viskas, pradedu ieškoti restorano.“ Norėjau dirbti savo malonumui, o ne vien dėl pinigų. Kai dirbi šeimos versle, nemanau, kad lengva grįžti ir dirbti kitam. Nenorėjau dirbti su kažkuo, nors kartais atidaro restoraną dviese ar trise. Buvau gavusi investuotojų pasiūlymų, bet nenorėjau būti nuo nieko priklausoma“, – teigia pašnekovė.
Tinkamų patalpų restoranui Alicija ieškojo bene dvejus metus. Norėjosi vietos arti namų, kad galėtų skirti laiko ir šeimai. Iš pradžių pašnekovė dairėsi į pastatus, kurie priklauso savivaldybei. Anot jos, tokiu atveju patalpų nuoma būna beveik tris kartus mažesnė, tačiau konkurecija – labai didelė.
Kai tokiame savivaldybės organizuotame konkurse sėkmė nenusišypsojo, Alicija pripažįsta – jautėsi nusivylusi. Bet netrukus sulaukė vietos bendruomenės padrąsinimo – žmonės žinojo apie pašnekovės kulinarinius gebėjimus iš įvairių renginių ir švenčių.
„Pavyzdžiui, vykdavo kaimynų susibūrimai, ir kiekvienais metais gamindavau. Mokykloje kažkoks renginys – vėl aš prigaminu. Ruošdavau maistą ir gimtadieniams. Žmonės man sakydavo, kad turiu atidaryti savo vietą. Jie patys man ir surado patalpas“, – šypsodamasi prisimena Alicija.
Vietoje, kur prieš septynis mėnesius pašnekovė atidarė restoraną, anksčiau veikė kitas. Patalpoms atsilaisvinus, Alicija sulaukė bent keturių skambučių, kviečiančių apžiūrėti šią erdvę.
„Nuvažiavau, pasižiūrėjau, man patiko“, – sako ji.
Tuomet sekė biurokratiniai reikalai, kuriuos betvarkant Alicijai kilo nauja idėja. Devynerius metus restorane nedirbusi pašnekovė nusprendė, kad jai reikėtų patobulinti savo įgūdžius. Taip Alicija išvyko į intensyvius kursus Paryžiuje, o grįžusi kibo į restorano remonto darbus.
„Rugpjūtį, rugsėjį mes praleidome čia. Vos ne gyvenome čia. Dažėme, perstatinėjome. Padėti iš Lietuvos atvažiavo pusseserė, krikšto mama. Tikrai labai daug žmonių padėjo – ir dieną, ir naktį. Galima sakyti, nebuvo nė vieno baldo, virtuvė tuščia“, – prisimena Alicija.
Galiausiai prieš septynis mėnesius jos restoranas „Mon Jardin Secret“ (liet. „Mano slaptas sodas“) atsivėrė lankytojams.
Pašnekovė sako visada norėjusi turėti restoraną, kuris būtų lyg augalų pilnas sodas. Tačiau šiose patalpose terasos nėra, o viduje taip pat nebuvo galimybės įgyvendinti sumanymo iki galo.
„Galvojau, ką daryti, nes jau pavadinau būtent taip. Tai nusprendžiau dažyti viską žaliai, padaryti dekoracijas, kurios primintų žalumą, gėles, kad būtų sodas po stogu“, – sako Alicija.
Vienu metu jos restoranas gali priimti apie 55 svečius. Virtuvėje kartu su Alicija dirba dar du žmonės, salėje klientais taip pat rūpinasi du padavėjai.
Svajonę įgyvendinusi šefė teigia visada tikėjusi, kad kada nors turės savo restoraną. Anot jos, dabar jaučia visišką pilnatvę.
„Reikia svajoti, reikia žinoti, ko nori, ir visos svajonės pildosi. Man sekasi gyvenime, nes šalia manęs yra labai daug gerų žmonių. Manau, čia irgi sėkmės faktorius“, – pabrėžia pašnekovė.
Įtraukia ir lietuviškų patiekalų
Savo restorane šefė iš Lietuvos siūlo tradicinę vietos virtuvę – prancūziškų, itališkų, liuksemburgietiškų patiekalų. Vienas tokių – džiūvėsiuose apvoliotas veršienos šnicelis, įdarytas sūriu ir kumpiu „Cordon Bleu“. Alicija meniu koreguoja pagal sezoniškumą, o savo svečiams vis dažniau pasiūlo paragauti ir lietuviškų valgių.
„Lietuvių virtuvę čia jau visi žino. Bent kartą ar du kartus dienos pietūs būna labiau lietuviški. Lankytojams labai patinka. Nors cepelinai jiems pasirodė „keisti“, varškėčius ir koldūnus tiesiog dievina. Mane klientai net įkalbėjo, kad nuolat meniu turėčiau naminių koldūnų. Sakė, kad be koldūnų – neateis, – juokiasi Alicija. – Dabar koldūnai pas mus – svarbiausi.“
Daug susidomėjimo sulaukė ir šefės gaminami kibinai. Pasitaiko atvejų, kai klientai jų užsisako ir po 200 ar 300. O štai į šaltibarščius vietiniai žiūri įtariai – klausimų kelia ne tik spalva, bet ir tai, kad sriuba šalta.
„Su vyru tas pats buvo. Dabar jam skanu, bet iš pradžių ragaudamas klausė, kaip mes galime tai valgyti. Aš labai pasiilgstu, man čia geriausia vasaros sriuba. Dabar jis jau priprato ir jam skanu. Taip pat ir klientams. Liuksemburgiečiai viską valgo, tik italams ir portugalams neįsiūlysi. Portugalai sako, kad burokėlis skirtas kiaulėms. Aš juokauju, kad mes kiaules maitinome ridikais, kuriuos jie valgo“, – pasakoja pašnekovė.
Savo klientams Alicija yra siūliusi ir „Napoleono“ tortą, o neseniai jai kilo mintis surengti lietuvišką savaitgalį, kai meniu – vien lietuviški patiekalai. Anot šefės, iki tol vietos lietuviai nežinojo, kad čia tautietės restoranas. Lietuviškas meniu sudomino ir jos nuolatinius klientus. Be to, juos Alicija moko sveikintis lietuviškai.
„Mano klientai daugiausia liuksemburgiečiai ir prancūzai. Labai bijojau, kad juos prarasiu. Paskui pagalvojau, o kodėl nepabandžius. Juk kibinus priėmė, koldūnai jau yra meniu, tai kodėl neparagavus viso kito“, – sako pašnekovė, ateityje planuojanti organizuoti ir daugiau lietuviškų dienų.
Mintys apie grįžimą stiprėja
Gimtinės skonius Alicija puoselėja ne tik restorane, bet ir namie. Anot šefės, dukra nuo mažens mėgsta varškėčius, nors prie kai kurių kitų valgių dar nepriprato. Su savo mama, kuri taip pat persikėlė į Liuksemburgą, Alicija mielai gamina cepelinus.
„Iškart toks tėvynės skonis“, – šypsosi restorano įkūrėja.
Ji pabrėžia negalinti ir nenorinti pamiršti, iš kur yra kilusi. Nori perduoti lietuviškumą ir dukrai.
„Norėjau ją užrašyti į lietuvių kalbos būrelį, nes visiškai nevartojame namie lietuvių kalbos, nes mano vyras yra užsienietis. Dukrytė jau pati sako, kad nori išmokti lietuviškai. Jai Lietuva labai patinka. Jau ir be manęs kartais skrenda tik su močiute“, – pasakoja Alicija.
Ji pati neatmeta galimybės anksčiau ar vėliau grįžti į Lietuvą. Tautietės manymu, svečioje šalyje niekada iki galo nepritapsi.
„Nors tave ir priėmė, bet turbūt liks vidinis jausmas, tie 30 ar 40 proc., kad tu vis tiek nepritampi. Anksčiau sakydavau, kad niekada negrįšiu, o su amžiumi ateina supratimas: niekada nesakyk niekada. Pastebėjau, kad kuo esi vyresnis, tuo tos mintys stiprėja ir šaknys šaukia“, – sako Alicija.
