Giedrė Suomijoje gyvena beveik du dešimtmečius. Helsinkyje ji vadovauja tarptautinei muzikos mokyklai, kur vienija iš įvairių šalių atvykusius vaikus ir jų tėvus. Ši veikla jai tapo ne tik darbu, bet ir gyvenimo būdu.
Moteris sako puikiai žinanti, ką reiškia atsidurti naujoje aplinkoje, todėl stengiasi, kad kitiems adaptuotis būtų lengviau.
„Esu meilės emigrantė. Mano vyras – italas, Suomijoje gyvenantis beveik 30 metų. Susipažinome per jo kolegą lietuvį, o 2008-aisiais susituokėme ir aš iškart po studijų persikėliau į Helsinkį“, – pasakoja ji.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ įraše:
Vis dėlto Suomija jai nebuvo svetima šalis. Giedrė sako apie gyvenimą čia svajojusi dar paauglystėje, kai vasaras leisdavo pas Helsinkyje ir Espe gyvenusius giminaičius.
„Mano dėdė, kino režisierius Artūras Pozdniakovas, sukūręs filmą „Kažkas atsitiko“, buvo vedęs suomę. Vasaromis pas jį atvažiuodavau. Suomijoje turiu ir keturis pusbrolius bei pusseseres. Nuo pirmo apsilankymo žinojau, kad čia gyvensiu – ši šalis man pasirodė labai sava“, – sako ji.
Perėmė dalį suomiško santūrumo
Anot Giedrės, Suomijoje jai artima ne tik kultūra ar klimatas, bet ir pats gyvenimo ritmas.
„Man čia labai tinka. Yra saugumo jausmas – žinai, kad nebus netikėtumų, sistema veikia, problemos greitai sprendžiamos, vaikai patenkinti“, – pasakoja moteris.
Didžiausiu iššūkiu ji vadina ilgą tamsųjį metų laiką, tačiau pastebi, kad Lietuvos klimatas nuo Suomijos skiriasi mažiau, nei daugelis įsivaizduoja. Suomių santūrumas Giedrės taip pat negąsdina. Pasak jos, už uždaresnio bendravimo slypi labai patikimi ir ištikimi žmonės.
„Jei pats esi nuoširdus ir šiltai bendraujantis, tą gausi atgal. Iš pradžių suomiai santūresni, bet mano artimiausi draugai šiandien yra būtent suomių šeimos“, – sako ji.
Moteris juokiasi, kad per daugelį metų ir pati perėmė dalį suomiško atsargumo. Prieš filmavimą ji net svarstė, ar verta viešai kalbėti apie savo sėkmę.
„Pasakiau draugei, kad bijau per daug prisipasakoti, nes atrodo, jog tada galiu nubaidyti sėkmę. Ji pasakė: tu jau tikra suomė, jie taip galvoja. Tokių suomiškų bruožų matau ir pati – grįžus į Lietuvą tai labai jaučiasi“, – šypsosi Giedrė.
Pasinėrė į ankstyvąjį muzikinį ugdymą
Į Suomiją Giedrė atvyko vos baigusi bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur mokėsi fortepijono meno atlikimo. Profesinį kelią naujoje šalyje teko pradėti nuo nulio, tačiau iš pradžių ji visą dėmesį skyrė šeimai.
„Išlaikiau valstybinius egzaminus ir netrukus persikrausčiau į Suomiją. Tuo metu laukiausi sūnaus. Žinojau, kad užtruks, kol pradėsiu dirbti. Norėjau ir antro vaiko“, – prisimena ji.
Giedrė pasakoja, kad vyrui daug keliaujant dėl darbo didžiąją laiko dalį su vaikais leisdavo viena. Vaikai į darželį išėjo tik sulaukę penkerių ir pustrečių metų.
„Neskubėjau ir nepergyvenau, nes turėjau galimybę būti namuose su vaikais“, – sako ji.
Vis dėlto vėliau Giedrė ėmė galvoti apie profesinę ateitį. Ji suprato, kad konkurencija muzikos srityje Suomijoje didelė – čia daug talentingų vietinių ir užsienio muzikantų, baigusių prestižinę Sibelijaus akademiją.
Sprendimas, kaip pati sako, atėjo netikėtai. Kartą lydėdama vaikus į muzikos užsiėmimą ji sulaukė mokytojos pasiūlymo išbandyti ankstyvąjį muzikinį ugdymą.
„Ji pasakė, kad turiu gražų balsą ir moku dirbti su vaikais. Paklausė, ar nenorėčiau mokytis tapti ankstyvo muzikinio ugdymo mokytoja. Pagalvojau – kodėl nepabandžius?“ – prisimena Giedrė.
Ji baigė amerikietiškos „Kindermusik“ programos mokymus, gavo licenciją ir netrukus pradėjo dirbti pati. Vėliau, sulaukusi paramos verslo pradžiai, Espo mieste įkūrė ankstyvojo muzikinio ugdymo studiją „Rainbow Kids“.
„Po truputį susikūriau grupes, pradėjau dirbti darželiuose, vakarais ir savaitgaliais mokyti vaikus. Vėliau pradėjau individualiai mokyti ir fortepijono anglų kalba“, – pasakoja ji.
Pradėjo vadovauti mokyklai
Kai veikla įsibėgėjo, Giedrė sulaukė pasiūlymo prisijungti prie tarptautinės muzikos mokyklos. Nors savas verslas sekėsi, ją patraukė platesnės galimybės.
„Labai norėjau tęsti savo verslą, man sekėsi. Bet mačiau, kad čia – visa sistema, daugiau galimybių“, – sako ji.
Iš pradžių Giedrė dirbo ikimokyklinio muzikinio ugdymo koordinatore, derino šį darbą su savo studija, o vėliau, mokyklai plečiantis, jai pasiūlyta pavaduotojos, galiausiai – direktorės pozicija. Vadovavimą teko perimti netikėtai, susirgus tuometei direktorei.
„Kadangi buvau antras žmogus, geriausiai žinojęs, kaip viskas veikia, teko perimti pareigas“, – prisimena Giedrė.
Pradžia buvo itin intensyvi: mokykloje dirbo 22 mokytojai iš įvairių šalių, mokėsi apie 500 vaikų, o iki svarbios finansavimo paraiškos pateikimo buvo likusios vos dvi savaitės.
„Pirmus šešis mėnesius praktiškai nemiegojau. Reikėjo ruošti finansines ataskaitas, dokumentus miestui. Bet aš save pažįstu – kuo didesnis spaudimas, tuo geriau susitvarkau“, – sako ji.
Rūpi tarptautinė bendruomenė
Šiandien jos vadovaujamoje mokykloje dirba 25 mokytojai, o mokinių skaičius išaugo iki maždaug 800. Čia dirba pedagogai iš įvairių pasaulio šalių – nuo Japonijos iki Meksikos, o ugdymas vyksta skirtingomis kalbomis.
„Labai didžiuojuosi, kad galime duoti tai, ko žmonės dažnai neranda kitur. Gyvenant svetur labai svarbu neprarasti ryšio su muzikiniu ugdymu ir bendruomene“, – sako mokyklos direktorė.
Mokykla tapo ne tik ugdymo įstaiga, bet ir tarptautine bendruomene, aktyviai dalyvaujančia Helsinkio miesto renginiuose. Čia susitinka įvairios kultūros, kurias suvienija muzika.
„Tikslas vienas – suteikti kokybišką muzikinį išsilavinimą bet kokio amžiaus žmonėms. Dabar viena populiariausių grupių – kūdikiai nuo šešių mėnesių, o vyriausiam mokiniui – 71 metai“, – pasakoja Giedrė.
Ji priduria, kad jai svarbi ne tik muzika, bet ir žmonių ryšiai, ypač tarp į naują šalį atvykusių šeimų.
„Norisi, kad tarptautinė bendruomenė turėtų daugiau vienijančių veiklų – kad žmonės galėtų ateiti su vaikais, susipažinti, susidraugauti ir per muziką atrasti savo vietą. Tam reikia nedaug, bet tai gali būti labai svarbu“, – sako ji.
Populiariausias instrumentas – fortepijonas
Visi mokykloje dirbantys pedagogai yra baigę Sibelijaus muzikos akademiją. Giedrė pasakoja, kad kiekvieną vasarą sulaukia daugybės jaunų muzikos mokytojų gyvenimo aprašymų.
Direktorė svajoja, kad ateityje mokykla gautų didesnį finansavimą, o mokslas kainuotų panašiai kaip Suomijos valstybinėse mokyklose.
Populiariausias instrumentas mokykloje – fortepijonas.
„Fortepijonas duoda greičiausią rezultatą. Paspaudi klavišą – ir garsas jau yra. Tėvai ir vaikai šiandien dažnai nori greito rezultato, o su smuiku ar trimitu jo tenka palaukti ilgiau“, – aiškina Giedrė.
Antroje vietoje pagal populiarumą – smuikas, trečioje – būgnai, kurie ne visada džiugina kaimynus.
„Viena kaimynė buvo atėjusi skųstis, kad negali ramiai užsiimti joga, nes nuolat girdisi būgnai. Sakiau jai: bet juk matėte, kad čia muzikos mokykla? Mes čia jau dešimt metų, neišsikraustysime“, – juokiasi ji.
Pasak Giedrės, pamokos vyksta ne tik pagrindinėse patalpose, bet ir įvairiose Helsinkio mokyklose – taip vaikams lengviau mokytis arčiau namų.
Vaikams suteikia laisvę
Muzika svarbi ir pačios pašnekovės šeimoje. Giedrė prisimena augusi intensyvioje muzikinėje aplinkoje.
„Niekada neturėjau galimybės pasirinkti negroti. Būdama septynerių pradėjau mokytis Šiaulių muzikos mokykloje, vėliau perėjau į Šiaulių konservatoriją. Dalyvaudavau konkursuose, atstovaudavau Lietuvai, esu grojusi prezidentui Valdui Adamkui. Tai buvo mano kelias“, – sako ji.
Vis dėlto savo vaikams ji norėjo palikti daugiau laisvės rinktis. Abu jie muziką pasirinko patys.
Dukra jau septynerius metus groja violončele, o sūnus po įvairių bandymų pasirinko trimitą ir groja orkestre.
„Aš jų nespaudžiu. Jie nėra verčiami groti vien todėl, kad jau pradėjo“, – sako Giedrė.
Nors dukra kartais užsimena apie violončelės mokytojos kelią, mama prisipažįsta abejojanti, ar linkėtų jai tokios profesijos. „Žinau, kaip tai sunku“, – atsidūsta ji.
Vis dėlto Giedrė sako, kad svarbiausia – vaikų drąsa svajoti ir rinktis savo kelią.
„Aš jiems visada sakau – dabar jūsų rankose visa jūsų ateitis. Galite būti, kuo norite. Svarbiausia svajoti ir nebijoti to siekti. Aš juos visada palaikysiu. Vaikai vis tik svarbiausia“, – sako ji.
Parengė Ignas Ramanauskas.
