Birželį vaizdingose Gardos ežero pakrantėse nuvilnijo trečioji Italijos lituanistinė šeimų stovykla „Augame lietuviškai“. Apie 60 dalyvių – vaikų, tėvų ir mokytojų iš visos Italijos – susibūrė „Eurocamping Pacengo“ kempinge ne tik puoselėti gimtosios kalbos ir giliau pažinti savo šaknis, bet ir kurti simbolinį ryšį tarp Lietuvos ir Italijos tradicijų. Nors stovyklos širdis plakė kūrybinėse dirbtuvėse ir dainų rateliuose, svarbiu akcentu tapo oficialus į Italijos kultūros sostinės titulą kandidatuojančio Bardolino miesto mero Daniele Bertasi priėmimas, kurio metu delegacijų dalyviai atrado bendrų sąlyčio taškų siekiant išsaugoti tapatybę.
Lituanistinis ugdymas – per žaidimus ir draugystes
Trečią kartą Virtualios ir kontaktinės lituanistinės Italijos mokyklos (VKLIM) organizuota stovykla šiemet tapo dar viena platforma įgyvendinti ambicingą bendruomenės tikslą – padėti Italijos lietuvių vaikams suprasti, kad jų gimtoji kalba yra ne prievolė, o tikra „slapta supergalia“. Stovyklos programa buvo sudaryta taip, kad lietuvių kalba natūraliai lietųsi per bendras veiklas: nuo susipažinimo žaidimų pirmąją dieną iki gilių diskusijų apie dvikalbystę tėvams.
„Mūsų tikslas – stiprinti lietuvių kalbos vartojimą ir puoselėti tradicijas kuriant ryšį tarp šeimų iš skirtingų Italijos regionų“, – skelbė stovyklos programa.
Didelė programos dalis atkeliavo tiesiai iš Lietuvos – iš Panevėžio rajono atvykęs tautinių šokių kolektyvo „Aukštaičiai“, muzikos kapelos „Be cvieka“ ir Upytės tradicinių amatų centro nariai mokė stovyklautojus gaminti tradicines skudurines Onutes, įvairiomis technikomis pinti tautines juosteles. Svečiai iš Lietuvos taip pat rūpinosi muzikine programa – kvietė vaikus su tėveliais į folklorinius ratelius kartu šokti ir dainuoti, pažindino dalyvius su aukštaitiškų tautinių kostiumų ypatumais. Italijoje dažniausiai kalbos perdavimo naštą neša mamos – šįkart ir jos galėjo kiek atsipalaiduoti ir užsiimti meditaciją primenančiais rankdarbiais, tarp jų – lininių maišelių marginimu tekstilės dažais.
Iš Lietuvos atvykęs soprano Renatos Varnagirytės ir pianistės Ugnė Barysaitės duetas stovyklautojams vedė muzikos ir dainavimo užsiėmimus. Vaikai su tėveliais ne tik atliko jiems siūlomas programas, bet susiskirstę į grupes patys kūrė pasirodymus.
Muzika nenutildavo ir vakarais – po bendrų vakarienių stovyklautojai mielai grįždavo šokti ir dainuoti kartu su muzikantais iš Lietuvos.
VKLIM mokytojos vedė vaikams kūrybines veiklas, o mokyklos vadovė Aurelija Orlova tėvus įtraukė į užsiėmimus apie dvikalbystę.
Neįkainojama terpė dvikalbėms šeimoms
Stovyklos organizatorė, VKLIM bendraįkūrėja ir vadovė A. Orlova džiaugiasi, kad šis renginys tapo laukiamu kasmetiniu įvykiu, kuriam šeimos atostogas planuoja net prieš metus. Anot jos, šiemet stovykloje susitiko labai skirtingos patirties šeimos – nuo senbuvių iki pirmą kartą dalyvaujačių stovyklautojų, o tai leido sukurti itin atvirą ir palaikančią atmosferą.
Kalbėdama apie gilesnę stovyklos prasmę, A. Orlova pabrėžia bendrystės svarbą ir cituoja žinomą mokslininkę Brené Brown, teigiančią, kad meilė ir bendrystė yra gyvenimo visa širdimi pamatas, o bendrystė pajaučiama, kai pritampama.
„Gyvendami užsienyje turime įdėti daugiau pastangų, kad pritaptume. Situacijose, kai elgiamės kitaip nei kiti, pavyzdžiui, kalbame su vaiku savo gimtąja kalba, galime nepajausti taip žmogui reikalingo bendrystės jausmo, tačiau išliekame sąžiningi savo vertybėms. Dėl noro patirti bendrystę dažnai prisitaikome prie aplinkos, neretai persijungiame į gyvenamosios šalies kalbą“ – pastebi A. Orlova.
Pasak mokyklos vadovės, būtent todėl tokios stovyklos turi neįkainojamą vertę.
„Ši stovykla yra terpė, kur sutinkame tokias pačias dvikalbes šeimas. Čia kalbame lietuviškai ir itališkai, o kai kurios šeimos – net trimis kalbomis. Kai visi stovykloje esame panašūs, puoselėjame tas pačias tradicijas ir susiduriame su panašiais iššūkiais, pajaučiame labai stiprų bendrystės jausmą. Tėvai gali dalintis savo džiaugsmais ir rūpesčiais, antrosios pusės atranda bendraminčių, o vaikai supranta, kad jie nėra vieninteliai, kurie su mama kalba viena kalba, o su tėčiu – kita“, – mano organizatorė.
Ką vertina tėvai, o ką vaikai?
Pasibaigus stovyklai joje dalyvavusios mamos iš visos Italijos dalinosi įspūdžiais. Stovyklautojos pabrėžė, kad vis stiprėja vaikų ryšiai – susitikdami stovyklose ir kitose mokyklos ar bendruomenės renginiuose vaikai susidraugauja ir noriai į juos grįžta kitą kartą.
„Vaikai labai laimingi susitikę su pernai sutiktais draugais, susiradę šiais metais naujų bičiulių, dainavę, šokę, plaukę, pynę, lėles gaminę, ekskursijoj dalyvavę, baseine valandas pramirkę ir dar su gulbių šeimyna primeditavę po vakarienių“, – dalinasi Lombardijos lietuvė Giedrė Mariscotti.
Jai pritaria VKLIM Milano kontaktinio padalinio mokytoja Marija Švitraitė-Vago.
„Širdis džiaugiasi, emocijos puikios. Pasikrovėme viskuo – idėjomis, žiniomis ir bendryste. Džiugu kad mezgasi nauji ryšiai, stiprėja senieji. Auga mūsų tradicijos. Tikimės, kad ir ši nuostabi stovyklos tradicija neišnyks, o atvirkščiai vis daugiau italolietuviukų taps jos dalimi“, – tikisi taip pat iš Lombardijos regiona atvykusi tautietė.
„Labai miela buvo jus visus pamatyti. Pats geriausias rezultatas matėsi vaikuose – stiprėja vaikų tarpusavio ryšys, labai sunkiai atsisveikino, nes tiesiog toliau norėjo tęsti žaidimus ir bendravimą“, – sakė su trimis dukromis stovykloje dalyvavusi VKLIM mokytoja iš Bolonijos Jūratė Štelemėkaitė.
Vienas mėgstamiausių užsiėmimų, kurių vaikai, pasak tėvų, iš rankų nepaleido net pasibaigus stovyklai buvo juostų pynimas.
„Grįždami mašinoje pasidarėme mini refleksiją – mano dukrytėms labai patiko veiklos! Ypač lėlytės kūrimas ir pynimas!“, – pastebėjo J. Štelemėkaitė.
Su dviem vaikais stovykloje dalyvavusi Veneto lietuvių bendruomenės valdybos narė Inga Jonaitytė dėkojo organizatoriams ir edukatoriams už kruopštų pasiruošimą stovyklai, pasak jos, šis darbas dažnai lieka nematomas.
„Kartais iš šalies matome tik pačią stovyklą, veiklas, vaikų šypsenas ir gražias akimirkas, bet labai gerai suprantu, kiek daug nematomo darbo, derinimo, atsakomybės ir rūpesčio slypi už viso to. Ačiū jums, kad kuriate tokią šiltą ir prasmingą erdvę mūsų vaikams <…> Tai yra labai brangi dovana mūsų vaikams ir visai naujai lietuviukų kartai, augančiai toliau nuo Lietuvos“, – mintimis dalinosi Veneto lietuvė. Jos dukrai labiausiai įsiminė susitikimas gyvai su iki šiol tik virtualiais sutikta ir bendraklasiais.
„Maya labai džiaugėsi gyvai pamačiusi mokytoją Vilmą ir pažįstamus veidus iš nuotolinių lituanistinių pamokėlių – vaikus, kuriuos ji mato kiekvieną savaitę ekrane. Džiugu, kaip tie ryšiai iš ekrano tampa tikrais susitikimais. Ji taip pat buvo laiminga išmokusi pasigaminti skudurinę Onutę ir pinti trispalvę pynutę. O mažajam Markui labai patiko muzikinė veikla – jis taip įdėmiai klausėsi dainelės apie svarbiausius žodžius lietuviškai, tarsi ir pats savaip būtų įsitraukęs. Tokie, atrodytų, maži dalykai vaikams tampa brangiais ir svarbiais prisiminimais“, – vaikų įpūdžiais dalinosi lietuvė.
Iš Lietuvos atvykę muzikantai žavėjosi, kaip aktyviai Italijos lietuviai puoselėja lietuvybe.
„Tiek daug Lietuvos Jumyse. Tiek nuoširdumo ir tuo pačiu tvirtumo. Italijoj daugiau Lietuvos negu pačioj Lietuvoj“, – pastebėjo iš Panevėžio atvykusi Rasa Urbonavičienė.
Renata Varnagirytė ir Ugnė Barysaitė dėkojo stovyklos dalyviams ir organizatoriams už kartu kurtą ypatingą atmosferą: „Dėkojame visiems už nuostabią nuotaiką, bendrystę ir tokį stiprų lietuvybės puoselėjimą. Labai labai gera būti kartu su jumis, o dar aplinka – fantastiška.“
D. Martusevičiūtė: tai dovana bendruomenei
Stovykloje dalyvavo bei logistiniais klausimais organizatoriams padėjo ir metų pabaigoje išrinkta Italijos lietuvių bendruomenės (ITLB) pirmininkė Dalia Martusevičiūtė. Ji prisimena asmeninę patirtį, neslėpdama, kad kelias į gimtosios kalbos išsaugojimą svetimoje šalyje reikalauja didžiulio užsispyrimo, ypač kai trūksta aplinkinių palaikymo.
„Kai mano sūnus buvo mažas ir mokėsi kalbėti lietuviškai, šalia neturėjau tokio bendruomenės palaikymo, o Venete nebuvo ir lituanistinės mokyklos. Todėl labai gerai žinau, kiek pastangų reikia, kad lietuvių kalba šeimoje išliktų gyva. Dėl to ši stovykla, kuri Veneto regione vyksta jau trečius metus, man atrodo kaip didžiulė dovana bendruomenei. Ji suteikia šeimoms bendrą erdvę, palaikymą, vaikų draugystes ir jausmą, kad lietuvių kalba Italijoje yra ne tik namų, bet ir visos bendruomenės rūpestis“, – sako ITLB pirmininkė.
Bendruomenės vadovė ypač džiaugiasi, kad stovykloje drąsiai keliami dvikalbystės iššūkių klausimai, kurie mišrioms šeimoms dažnai būna emociškai jautrūs. Ji pabrėžia, kad galimybė pasikonsultuoti ir pasidalyti kasdienybe su kitais yra neįkainojama parama tėvams.
„Daug mūsų vaikų auga girdėdami ir italų, ir lietuvių kalbas, o mišriose šeimose kalbos perdavimas kartais tampa jautriu ir nelengvu procesu. Todėl galimybė tėvams susitikti, pasidalyti patirtimi, gauti žinių ir jausti, kad jie nėra vieni kasdieniniuose iššūkiuose, yra labai svarbi“, – pabrėžia D. Martusevičiūtė.
Bardolino meras: „Mums garbė, kad pasirinkote mūsų kraštą“
Prieš pat stovyklos atidarymą Italijos lietuvių bendruomenės ir VKLIM delegacija lankėsi kaimyniniame Bardolino miestelyje, kuris kandidatuoja tapti Italijos kultūros sostine 2029 m. Lietuvius priėmė miesto meras Daniele Bertasi, savivaldybės tarybos narės Alessandra Galiotto ir Martina Meschieri.
ITLB pirmininkė D. Martusevičiūtė, VKLIM bendraįkūrėja ir jos filialo Romoje vadovė Elzė di Meglio, mokytojos Giedrė Žekaitė ir Ana Vengrovskaja bei trys mokyklos mokiniai pristatė savivaldybės nariams bendruomenės ir mokyklos istoriją ir veiklas.
„Akivaizdu, kad bendruomeniniu ir tautos lygmeniu jaučiame tą patį pasididžiavimą, – susitikimo metu kalbėjo meras D. Bertasi. – Mums garbė, kad galite pažinti mūsų teritoriją. Tikiuosi, kad galėsite deramai pasimėgauti mūsų kraštu, kaip ir mes džiaugiamės galėdami pažinti jūsiškį.“
Meras svečiams atvėrė Bardolino tapatybės klodus, primindamas, kad už turistinio blizgesio slypi paprasta ir darbšti bendruomenė: „Dabar matote turistinį miestą, galbūt net per daug turistinį ir labai pasikeitusį, tačiau šio krašto ekonomika istoriškai yra susijusi su žvejyba ir, svarbiausia, žemdirbyste. Tai paprastas kraštas su paprastais žmonėmis. Nors pastaraisiais metais patyrėme turizmo bumą, istorija išlieka tokia pati, ir mums tai yra pasididžiavimas“.
D. Bertasi taip pat išreiškė didžiulę pagarbą tėvams, kurie svetimoje šalyje deda pastangas išlaikyti savo vaikų ryšį su Lietuva: „Galiu tik pasveikinti jus su didžiuliu darbu. Ypač galvojant apie jūsų vaikus – noras perduoti jiems savo šaknis yra nepaprastai reikšmingas. Būdamas meru žinau, ką tai reiškia… ši aistra savo tėvynei yra kažkas, kuo aš tikrai žaviuosi ir ką noriu palaikyti“.
Dovana miestui – Baltijos auksas
Susitikimas savivaldybėje tapo ne tik susipažinimo vizitu, bet ir gilių simbolinių mainų akimirka. Italijos lietuviai miestui padovanojo Baltijos gintarą, kurį pristatė kaip savo krašto „auksą“. Trys gintariniai medeliai atkeliavo iš vienintelės Italijoje Baltijos gintaro parduotuvės Bassano del Grappa mieste. Italijos lietuviams meras padovanojo keletą knygų apie Bardolino istoriją ir klodus.
„Turime nepaprastos svarbos romaninių bažnyčių – San Severo, San Zeno… Tai didžiulė turtų gausa istoriniu ir meniniu požiūriu, ir užtikrinu jus, kad daugelis pačių Bardolino gyventojų juos mažai pažįsta. Todėl dažnai tie, kurie atvyksta iš svetur, yra dar dėmesingesni ir jautresni istorijai“, – pastebėjo meras, ragindamas stovyklos dalyvius pažinti ne tik pakrantę, bet ir dvasinį krašto paveldą.
Meras taip pat pabrėžė stovyklai pasirinkto laikotarpio išskirtinumą: „Atvykstate būtent tada, kai ruošiamės švęsti „Chiaretto“ vyno šventę. Visgi mums tai palyginti nesena šventė, turinti 21-erius metus istorijos, o pati svarbiausia ir labiausiai šį kraštą charakterizuojanti yra Vynuogių šventė (La festa dell’uva), kuriai šiemet sukanka 95-eri metai. Tai viena seniausių vynuogių mugių Italijoje“.
Vertindama šį institucinį žingsnį, ITLB pirmininkė D. Martusevičiūtė pabrėžia ne tik šiltą priėmimą, bet ir netikėtai atrastus gilius abiejų pusių ryšius.
„Galimybė susitikti su Bardolino miesto meru ir pristatyti mūsų mokyklą bei bendruomenę buvo labai jaudinantis momentas. Džiaugiuosi, kad vietos institucijos taip noriai ir šiltai priima mūsų iniciatyvas. Susitikimo metu pajutau, jog savivaldybės gyvenimas ir bendruomenės gyvenimas turi daug sąsajų: abiem atvejais svarbu saugoti atmintį, pažinti savo krašto istoriją, ją perduoti ir kurti gyvą ryšį tarp žmonių.“
Pasak bendruomenės vadovės, ypatingu susitikimo momentu tapo mero dovana – knygos apie vietos tradicijas bei istoriją. šis kultūrinis apsikeitimas atveria kelius naujiems projektams:
„Bardolino meras, pats kilęs iš šio krašto ir giliai pažįstantis jo istoriją, pasidalijo su mumis keliomis knygomis apie Gardos ežero kultūrą, vynuogių šventę ir iškilias vietos asmenybes. Man tai buvo labai gražus simbolinis gestas. Kas gali būti prasmingiau už tai, kai kultūros susitinka, keičiasi patirtimi ir iš to gimsta supratimas, naujos bendradarbiavimo galimybės ir nauji tiltai tarp Lietuvos ir Italijos?“
Rožinis pirmadienis: nuo šaltibarščių iki „Chiaretto“ vyno
Vienu ryškiausių stovyklos akcentu tapo paskutinės dienos ekskursija po Gardos ežero miestelius. Stovyklos dalyviai vilkėjo rožinės spalvos drabužius. Šis sprendimas – tai simbolinis tiltas tarp panašiu metu Vilniuje vykstančio Šaltibarščių festivalio ir Bardoline minimos „Chiaretto“ vyno šventės, kurių pagrindinis vizualinis elementas yra rožinė spalva.
Stovyklautojai pirmiausia aplankė Lazisės miestelį, o vėliau, grožėdamiesi pakrančių vaizdais, laivu plaukė į Bardoliną. Dalyviai visą popietę skyrė miesto pažinimui: lankė senąsias bažnyčias, klaidžiojo siauromis senamiesčio gatvelėmis, mėgavosi vietinių gelaterijų ledais ir poilsiu paplūdimiuose, taip užbaigdami keturių dienų kultūrinę kelionę.
A. Orlova: aiškiai pamatėme, ko šeimoms reikia
Ši lituanistinė šeimų stovykla vyko jau trečius metus iš eilės. Apibendrindama patirtį A. Orlova pastebi, kad šeimoms svarbiausia – ne sausa informacija ar suplanuotos veiklos, o galimybė tiesiog pabūti tarp bendraminčių. Saugioje erdvėje tėvai gali atvirai kalbėti apie gyvenimo užsienyje iššūkius, o vaikai – pamatyti, kad daugiakalbystė yra visiškai natūralus ir juos su kitais jungiantis dalykas.
„Aiškiai pamatėme, kad šeimoms labiausiai reikia ne tik veiklų ar informacijos, bet ir galimybės būti tarp žmonių, kurie juos supranta. Veikia nuoširdus bendravimas, bendros patirtys ir saugi erdvė kalbėtis apie iššūkius, su kuriais susiduria užsienyje gyvenančios lietuviškos šeimos. Vaikams svarbu matyti, kad jie nėra vieni savo daugiakalbėje aplinkoje, o tėvams svarbu jausti palaikymą ir supratimą“, – sako stovyklos organizatorė A. Orlova.
Pašnekovė neabejoja, kad būtent tokia aplinka padeda natūraliai išsaugoti gimtąją kalbą ir stiprina šeimų ryšį su savo šaknimis.
„Tokia stovykla suteikia galimybę šeimoms būti savimi, išgyventi lietuvišką tapatybę natūraliai ir pajusti, kad priklauso bendruomenei. Ji stiprina ryšius, kuria bendruomenę ir padeda šeimoms išsaugoti lietuvių kalbą bei tapatybę gyvenant svetur. Manau, kad būtent šis priklausymo ir bendrystės jausmas yra didžiausias stovyklos rezultatas“, – apibendrina A. Orlova.
Italijos lietuvių bendruomenės pirmininkė D. Martusevičiūtė pabrėžia, kad tikrasis kalbos išsaugojimo variklis yra ne vadovėliai, o gyvas ryšys ir kartu kuriami prisiminimai.
„Tokios stovyklos parodo, kad lituanistinis švietimas yra daug daugiau nei pamokos – kalba perduodama per bendrystę, draugystes, žaidimus ir bendrus išgyvenimus. O šiemet stovykla prie Gardos ežero tapo dar vienu gražiu žingsniu pažįstant Veneto kraštą per lietuvišką bendruomenės gyvenimą“, – reziumuoja D. Martusevičiūtė.
