Kas jungia žmones, gyvenančius skirtinguose pasaulio krantuose? Ar tapatybę kuria geografija, ar atmintis? Kodėl menas ir kultūra nėra tik pramoga, bet ir būdas giliau suprasti save bei pasaulį? Į šiuos ir kitus klausimus 17-osios Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventės kultūrinėje programoje kvies pažvelgti filosofas, poetas, eseistas ir kultūros tyrinėtojas dr. Liutauras Degėsys, rašoma JAV lietuvių bendruomenės pranešime.
Jis studijavo psichologiją ir filosofiją Vilniaus universitete, anksčiau stažavosi ir dėstė Prahoje, Budapešte, Stambule, Švedijoje, tobulinosi bei dėstė Ajovos universitete ir Montklero valstybiniame universitete JAV. L. Degėsys yra Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.
Liepos 10 d.12 val. „Hyatt“ viešbučio Čikagoje vyksiančioje paskaitoje „Kultūra ir menas kaip gyvenimo ir tikrovės komplikacija“ jis kalbės apie žmogaus santykį su sudėtingumu, meno galią plėsti mūsų pasaulio suvokimą ir kultūros svarbą išsaugant ryšį tarp žmonių, kartų bei žemynų.
Liepos 11 d. 15 val. p. p. rašytojas pristatys savo knygas.
L. Degėsys rašo filosofinio pobūdžio knygas ir straipsnius, jis – monografijų, mokslinių straipsnių, vadovėlių vidurinėms bei aukštosioms mokykloms, esė rinktinių ir 8 poezijos knygų autorius. Du kartus apdovanotas Kultūros ministerijos premija už publicistiką ir Vyriausybės Kultūros ir meno premija už poeziją bei filosofinių esė knygas.
Prieš susitikimą Šokių šventėje pakvietėme dr. Liutaurą Degėsį pasidalinti mintimis apie gyvenimą tarp dviejų krantų, lietuvišką tapatybę, bendruomeniškumą ir tai, ką kiekvienas galime parsivežti namo iš šios ypatingos šventės.
– Šokių šventės tema – „Tarp dviejų krantų“. Ar žmogus apskritai kada nors priklauso tik vienam krantui, ar visi mes gyvename tarp skirtingų pasaulių?
– Kranto (ir pakrantės) metafora labai vaizdinga, bet šiek tiek senamadiška. Šiandien reikia ieškoti to, kas artina žmones, o ne juos skiria. Apibrėžti, sukonkretinti, sudaiktinti – yra paprasčiau, vaizdžiau. Bet gyvenimai yra procesai, o procesai vaizdo neturi. Vaizdas dažnai gali klaidinti. Kai įsivaizduoji danties arba augalo šaknį, tai dažniausiai kvadratinės šaknies ištraukti nemoki.
– Kodėl pasirinkote kalbėti apie kultūrą ir meną kaip gyvenimo komplikaciją?
– Manau, kad ne mokslas, o kultūra ir menas gali išgelbėti pasaulį. Kažkodėl sakoma, kad menas yra pramoga, o mokslas – tai jau rimtas dalykas. Aukštasis menas, kuris yra komplikuotas, ypatingas, sudėtingas santykis su pasauliu, gali ir mus išaukštinti, įpareigoti, priversti – pagerėti ir pasikeisti.
– Jūs teigiate, kad menas komplikuoja gyvenimą. Kodėl žmogui verta rinktis sudėtingesnį pasaulio matymą, jei daug patogiau gyventi paprastų atsakymų pasaulyje?
– Iš anksto komplikuoti pasaulį verta jau vien dėl to, kad iš anksto susipaprastinus pasaulį galvoje – realybėje pasaulis nesupaprastėja – lieka toks pats sudėtingas. Ir tuomet su tokia supaprastinta galva vaikštant po pasaulį tenka nuolat stebėtis, kodėl tas pasaulis ne toks paprastas, kaip norėtųsi. Ir dar: aš remiuosi prielaida, kad lengvai pasiekiami yra tik menkaverčiai dalykai. Jei kažką gavai be pastangų, paprastai – tai dažniausiai niekam nereikalingas dalykas. Pastanga yra šioks toks kriterijus, vertinant rezultatą.
– Ką žmogus praranda, kai nustoja domėtis menu, kultūra ir istorija?
– Nustojęs domėtis kultūra ir konkrečiai – menu, žmogus praranda galimybę pamatyti ir suprasti pasaulyje giliau ir daugiau. Menas yra ypatingas, specifinis reagavimo ir tikrovės matymo būdas. Mene slypi neišmatuojamos galimybės lavinti savyje skonį, ugdyti empatiją, toleranciją neapibrėžtumui. Menas skatina eksperimentuoti, keistis, ugdyti jausmus. Artėti prie vidinės tikrovės, kai mokslas dažnai reikalauja pamiršti save ir domėtis nužmogintu. „objektyviu“ pasauliu.
– Ar tautiniai šokiai yra žvilgsnis į praeitį, ar vis dėlto būdas kurti ateitį?
– Tautiniai šokiai yra ne kasdieninis, o šventinis reiškinys. Šventėje slypi kitokio santykio su tikrove galimybė. Nebūtinai metafizinio, nebūtinai religinio – tiesiog kitokio. Šventė, kaip užuomina apie kitokį santykį su kitais, su savimi. Šventėje susiduria du realybės sluoksniai: gyvenimas ir permainų laukimas. Šventėje slypi žaidimo, atsiribojimo, bet ir refleksijos galimybė: kvietimas stabtelėti, pastebėti save, išeiti iš kasdienybės realybės ir sugrįžus atgal pabandyti pakeisti savo realybę. Šventė yra užuomina, koks galėtų būti tikrasis gyvenimas – kaip šventė, kur visada visko daug: įvykių, laimės, džiaugsmo. Kad ne tik šventėje, bet ir kiekvienoje eilinėje dienoje, kiekvienoje gyvenimo akimirkoje slypi tokios refleksijos ir permainos galimybė. Gal iš tiesų tasai imperatyvinis „šventes švęsk“ ir yra priminimas, kad gyvenimas irgi galėtų reikštis kaip toks susitikimas su savimi. Kad kasdienybė – tai nebūtinai lėkimas ir skubėjimas bei nuolatinis išnykimas beprasmiškame bruzdėjime ir veiksme.
– Kuri stipresnė – geografija ar atmintis? Kas labiau lemia mūsų tapatybę: vieta, kur gyvename, ar istorijos, kurias atsinešame?
– Yra pasaulyje tautų, kurios istoriškai išsisklaido pasaulyje ir apsigyvena kitose geografinėse vietose, nei jų valstybės, arba tiesiog neturi valstybės. Tai netrukdo tų tautų atstovams jaustis, deklaruotis ir būti tauta. Jeigu priimtume mano prielaidą, kad didžioji ir svarbiausioji žmogaus gyvenimo dalis vyksta ne gatvėje, o galvoje – atsakymas supaprastėtų.
– Šokių šventėje susitinka žmonės iš įvairių pasaulio kampelių. Ar tokie renginiai šiandien yra daugiau kultūros šventė, ar bendruomenės išlikimo forma?
– Manau, kad tokios kultūros šventės yra puiki proga prisiminti, jog bendruomeniškumas – kuris taip būdingas ir šiai Šokių šventei – galėtų būti labai sėkmingas kasdienio bendruomenės gyvenimo palydovas.
– Jei šiandien reikėtų vienu žodžiu apibūdinti lietuvių išeiviją, koks tas žodis būtų ir kodėl?
– Bičiuliai – nes tas žodis kilęs iš žodžio „bitė“. Sakoma, kad kai žmogui spiečia bitės – jis tą spiečių padovanoja savo geriausiam draugui, ir taip jie tampa giminės per bites, nes jų bitės yra iš bendro kelmo. Todėl jie vadinasi bičiuliais arba bičais.
– Ką, Jūsų nuomone, po šios Šokių šventės dalyviai turėtų parsivežti namo – prisiminimą, klausimą, įkvėpimą ar atsakomybę?
– Parsivežti bendrystės ir draugystės jausmą.
– Jei galėtumėte Šokių šventės dalyviams palikti vieną filosofinę mintį, kuri lydėtų juos grįžus namo į skirtingus krantus, kokia ji būtų?
– Geriau verkti su poetais, negu juoktis su politikais.
Kalbėjosi Loreta Timukienė.
