Antropologės Elenos Bradūnaitės-Aglinskienės gyvenimas glaudžiai susijęs su lietuvių išeivijos istorija ir pastangomis išlaikyti tautinę tapatybę svetur. Gimusi Miunchene ir augusi JAV, ji tyrinėjo skirtingas lietuvių emigracijos bangas, o pati užaugo šeimoje, kur lietuvių kalba ir kultūra buvo kasdienybės dalis, perduodama iš kartos į kartą. Jos tėvas – poetas Kazys Bradūnas buvo viena ryškiausių šio paveldo figūrų.
Nors gimė Miunchene, o augo įvairiuose JAV miestuose – nuo Baltimorės ir Čikagos iki Los Andželo bei Havajų – E. Bradūnaitė-Aglinskienė sako visada jautusi stiprų ryšį su Lietuva. Pasak jos, šeimoje Lietuva buvo nuolat gyva per pasakojimus, kalbą ir kultūrą.
„Tėvelių tiek buvo pasakojama, kad Lietuva man atrodė tikresnė už Ameriką, kuri supo. Su broliu užaugome tarsi lietuviškame burbule“, – prisimena ji.
Plačiau – garso įraše:
Pašnekovė teigia, kad jos tėvas buvo puikus pasakotojas, todėl Lietuva vaikystėje jai tapo kone pasaulio centru. Pirmą kartą į Lietuvą ji atvyko 1977 metais, dalyvaudama jauniems profesionalams skirtoje kelionėje.
„Niekada čia nebuvau, bet jau tada sakiau – aš grįžtu. Tiek buvo įkalta į sąmonę, kad čia yra mūsų pagrindinis pasaulio taškas“, – sako E. Bradūnaitė-Aglinskienė.
Atskirtis Havajuose
Nors Havajus ji vadina kone rojumi žemėje, būtent ten ji dar aiškiau pajuto kultūrinį ilgesį.
„Gamta ten nuostabi, oras puikus, žmonės labai atsipalaidavę. Kai visada šilta ir gražu, užauga tinginystė – ir tai ten tikrai jauti. Po kiek laiko pajutau, kad man trūksta kultūros ir artimų pokalbių“, – prisimena ji.
Pasak pašnekovės, Havajuose netrūko Azijos kultūrų įvairovės, tačiau europietiško kultūrinio gyvenimo buvo mažai.
„Havajai iš esmės yra Azijos langas į Ameriką, o Amerikos langas į Aziją“, – sako ji.
E. Bradūnaitė-Aglinskienė pasakoja, kad augo klausydamasi pasakojimų apie Lietuvą ir Europos istoriją, todėl ilgainiui Havajuose pasijuto tarsi neturinti su kuo apie tai kalbėtis.
„Labai priklauso, ką emigrantai atsiveža savo lagaminuose. Jeigu atsiveža kultūros, jie gali ją kurti ir išlaikyti. Ten važiavo pati žemiausia klasė iš visų emigrantų. Man, augusiai Europos istorijos pasakojimais, ten pritrūko artimos aplinkos“, – teigia ji.
Lūžiu tapo tėvų sprendimas iškart po nepriklausomybės atkūrimo grįžti į Lietuvą: „Mačiau, kaip jie atsigavo dvasiškai – galėjo eiti į teatrus, baletą, filharmoniją. Jei yra jaunystės eleksyras – tai grįžimas į vietą, kur tavo gražiausi prisiminimai ir kur supa tai, kas tau svarbu.“
„Amerikiečiai kitaip suvokia, kas svarbu“
Pašnekovė pasakoja, kad jos gyvenimas ilgą laiką vyko tarp dviejų pasaulių: dukros mokslai – JAV, o vasaros – Lietuvoje. Ryšį su Lietuva šeimoje palaikė kasdieniai tėvų pasakojimai.
„Tėvelis labai gerai žinojo istoriją, įdomiai pasakodavo, vedžiodavo mus po Vilnių, viską aiškindavo“, – prisimena ji.
Kaip priešpriešą tokiam santykiui su kultūra ji pateikia amerikietišką patirtį.
„Amerikiečiai po ekskursijų dažnai nieko neatskiria – kur barokas, kur dar kas. Kitokia pasaulėžiūra, kitaip suvokia, kas svarbu. Ne geriau ar blogiau, tiesiog kitaip“, – sako E. Bradūnaitė-Aglinskienė.
Ji pasakoja, kad tėvas, net ir gyvendamas JAV, aktyviai puoselėjo lietuvybę, o namuose lietuvių kalba buvo griežtai saugoma, kartu skatinant anglų kalbos mokymąsi.
„Abu tėvai Baltimorėje dirbo sunkius darbus, bet grįžęs mus su broliu sodindavo ir liepdavo kartoti viską, ką išmokome angliškai ir lietuviškai“, – prisimena pašnekovė.
Kalbos taisymas namuose buvo kasdienybė.
„Jei kirtis ne vietoj – taisydavo tol, kol pasakydavome taisyklingai. Brolis tris dienas prašė „žiuvies“, kol pagaliau ištarė „žuvies“ ir ją gavo“, – šypsosi JAV augusi lietuvė.
Jautėsi svetima
Namie buvo ribojama popkultūra, televizija ar komiksai, tačiau daug dėmesio skirta skaitymui, istorijai ir muzikai. Kartu tėvas skatino pažinti ir Amerikos kultūrą.
„Lankydavome muziejus, bibliotekas, rašytojų namus, mūšių laukus. Žiūrėdavome dokumentinius filmus apie Amerikos indėnus, Amerikos istoriją. Pilietinio karo dainų mokėjome“, – pasakoja ji.
Pasak pašnekovės, tokį smalsumą įskiepijo tėvo smalsumas: „Jis pats norėjo kuo daugiau išmokti.“
Vis dėlto ilgainiui gyvenime JAV jai ėmė trūkti kultūrinio gylio.
„Nėra ten to gylio, tada kitaip susiklosto ir kasdienis gyvenimas, ir pareigos jausmas“, – teigia E. Bradūnaitė-Aglinskienė.
Ji atvirai kalba ir apie svetimumo jausmą Amerikoje bei Havajuose.
„Amerikoje vis jaučiau, kad iš indėnų buvo atimta viskas. Havajuose tą jutau dar stipriau, o Lietuvoje aš nesijaučiu svetima“, – sako K. Bradūno dukra.
Nors, pasak jos, iki galo suprasti sovietmečio patirčių ji negali, gyvenimas tarp skirtingų kultūrų leido kitaip pažvelgti į istoriją ir žmogaus tapatybę.
„Beveik kiekvienas lietuvis yra patyręs tam tikrą istorijos traumą. Tai gali žlugdyti, bet gali ir sustiprinti, išplėsti pasaulėžiūrą“, – svarsto pašnekovė.
Poetais žavėjosi tarsi roko žvaigždėmis
Anot E. Bradūnaitės-Aglinskienės, tarpukario Lietuva žmonėms buvo suteikusi stiprų tapatybės ir atsakomybės jausmą.
„Mokytojai sakydavo: „Nesvarbu, ar būsi šiukšlių vežiotojas, ar profesorius, visi Lietuvai reikalingi.“ Visi per tą dvidešimtmetį jautė, kad savo darbu prisideda prie valstybės kūrimo“, – sako ji.
Dauguma to meto inteligentų, kaip pabrėžia antropologė, buvo glaudžiai susiję su švietimu ir kultūra.
„Buvo tas noras dalintis tuo, ką išmoko, perduoti žinias mokiniams. Ateitininkų organizacija labai stipri buvo, „Pavasarininkai“. Grįžę į kaimą, jaunimui pasakodavo, ką mokėsi, kartu dainuodavo, rengdavo vakarones. Būdavo miesto ir kaimo susitikimas, kurio dabar labai trūksta“, – prisimena E. Bradūnaitė-Aglinskienė.
Pasak pašnekovės, didelę įtaką tuo metu turėjo mokytojai, gebėję jaunimą uždegti taip, kaip šiandien įkvepia popkultūros žvaigždės.
„Petronėlė Orintaitė Vilkaviškyje dėstė literatūrą ir taip uždegė mokinius, kad jie lietuvių poetais domėjosi kaip dabar roko žvaigždėmis. Jonas Aistis buvo tas, kuris visiems buvo prie širdies“, – sako ji.
Poetų aplinka jaunimui darė didžiulį įspūdį ir kasdienybėje. Kaip pasakoja K. Bradūno dukra, Jono Aisčio apranga gimnazijoje taip sužavėjo moksleivius, kad ir jie norėjo taip atrodyti.
„Tėtis net nusipaišė jo švarkelį ir paprašė pasiūti tokį pat. Po atostogų grįžęs pamatė, kad kambariokas jau irgi tokį turi“, – juokiasi pašnekovė.
Pasak jos, tokios istorijos šeimoje buvo nuolat pasakojamos ir kūrė ryšį su lietuvybe.
„Televizoriaus neturėjome, radijo neklausėme. Vakare prie stalo klausydavomės tėvelių pasakojimų – tai buvo didelis perduotas kraitis“, – sako E. Bradūnaitė-Aglinskienė.
Staigus pasitraukimas
E. Bradūnaitė-Aglinskienė prisimena, kad jos tėvo pasitraukimas iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nebuvo vien individualus sprendimas – traukėsi kone visa šeima. Apsisprendimą lėmė artėjanti sovietų okupacija ir jau patirtos represijų grėsmės.
„Sakydavo: vienas Maskvoj tuštinasi, smirda, o kitas orą leidžia Berlyne, irgi smirda – nei vienur, nei kitur gero nematė“, – perteikia ji to meto nuotaikas.
Šeimos pasitraukimas iš Lietuvos, anot jos, buvo skubus ir chaotiškas – žmonės išvyko su tuo, ką spėjo susikrauti į vežimus.
„Du vežimai, keturi arkliai, močiutė krauna visus lašinius, kiek tik gali. Brazdžionis su šeima, tėvelio brolis ir sesuo – visi susėdę išvažiuoja tarp dviejų frontų: vokiečiai traukiasi, rusai ateina“, – prisimena antropologė.
Kelias vedė per Austriją ir Bavariją. Kaip pasakoja E. Bradūnaitė-Aglinskienė, arklių traukiamu vežimu teko net per Alpes važiuoti.
„Tokių istorijų turime, kad galėtume filmą sukti“, – priduria pašnekovė.
Iš pradžių šeima atsidūrė „dipukų“ (angl. Displaced persons – DP) – perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje.
Kūryba perkeltųjų asmenų stovyklose
„Dipukų“ stovyklos Vokietijoje tapo laikina, bet intensyvia kultūrinio gyvenimo erdve.
„Žmonės buvo jauni, pilni energijos, svajonių ir planų, bet penkerius metus negalėjo dirbti, tad stovyklose turėjo daug laiko. Tuo metu ten suvešėjo kultūrinė veikla – kūrėsi dramos, rašė rašytojai, dirbo dailininkai“, – pasakoja ji.
Anot K. Bradūno dukros, šią veiklą pastebėjo ir amerikiečių karinės administracijos atstovai.
„Jie stebėjosi, kaip Baltijos tautos – lietuviai, latviai, estai – sugeba kurti beveik iš nieko: leisti knygas, kai nėra popieriaus, steigti meno mokyklas, kai trūksta dažų“, – sako JAV augusi lietuvė.
Šis vertinimas turėjo įtakos ir migracijos sprendimams: „Buvo konstatuota, kad šie žmonės Amerikai nebus našta. Todėl jie vieni pirmųjų 1948-aisiais buvo priimti į JAV.“
Gyvenimas Jungtinėse Amerikos Valstijose
Tačiau kelias į JAV buvo atviras ne visiems – emigrantai buvo kruopščiai tikrinami.
„Žiūrėjo, ar žmogus nebuvo prisidėjęs prie nacių valdžios. Kai kuriems kelias buvo užkirstas“, – pasakoja E. Bradūnaitė-Aglinskienė.
Svarbios buvo ir vadinamosios garantijos iš giminių ar organizacijų, kad atvykę žmonės turės kur gyventi ir iš ko pradėti gyvenimą. Tie, kas tokio užtarimo neturėjo, į JAV vykti negalėjo. Jos pačios šeimai padėjo anksčiau į JAV emigravę giminaičiai.
„Mano senelio pusbrolis Antanas Bradūnas Baltimorėje pamatė mūsų pavardę ieškančiųjų sąraše ir pasirašė priėmimo dokumentus. Taip visa mūsų giminė pateko į Baltimorę“, – pasakoja ji.
Paklausta apie K. Bradūno įsitvirtinimą JAV, jo duktė pabrėžia, kad net turint vardą išeivijos realybė buvo sunki.
„Kokia ten konkurencija patekti į tą didelę amerikiečių jūrą – ar išleisti knygą, ar surengti parodą. Iš pradžių visi dirbo juodus darbus“, – sako pašnekovė.
Pasak E. Bradūnaitės-Aglinskienės, pirmoji emigrantų banga padėjo vėlesnėms kartoms įsitvirtinti per bažnyčias, mokyklas ir bendruomenes.
„Baltimorėje anglų kalbos mus mokė pirmųjų imigrantų vaikai. Jie jau buvo viską pastatę: bažnyčias, mokyklas, net barus. Lietuviams beliko dirbant juodus darbus susitaupyti namui“, – pasakoja JAV augusi lietuvė.
Lengviausiai įsitvirtino techninių profesijų atstovai – inžinieriai, chemikai, gydytojai, išlaikę vietinius egzaminus. Jie vėliau rėmė kultūrinį gyvenimą.
„Reikėjo paremti, kad būtų leidžiamos knygos, skiriamos premijos, veiktų šeštadieninės mokyklos, vyktų vaikų stovyklos. Tai darė tie, kurie turėjo daugiau“, – aiškina E. Bradūnaitė-Aglinskienė.
Anot jos, ši bendruomeninė sistema leido išeivijai ne tik išlikti, bet ir kurti kultūrą.
„Lietuviai vieninteliai Amerikoje statė operas ir 1953 metais išleido 30 tomų enciklopediją – ne tik apie Lietuvą, bet ir nuo astronomijos iki zoologijos. Tai buvo mūsų pagrindinis šaltinis šeštadieninėse mokyklose“, – sako pašnekovė.
Ji pabrėžia, kad Lietuvoje tokio masto išeivijos veikla dažnai sunkiai įsivaizduojama.
„Tėvelis sakė: „Nesitikiu, kad Lietuvoje dabar domėsis išeivija, – tiek jiems visokių permainų. Bet laikui bėgant susidomėjimas ateis.“ Ir atėjo“, – priduria K. Bradūno dukra.
Politika liko nuošaly
Kalbėdama apie tėvo grįžimą į Lietuvą atkūrus nepriklausomybę, E. Bradūnaitė-Aglinskienė prisimena jo santūrų požiūrį į politinius pokyčius.
„Jis sakydavo: politikoje visada būna visko – tai geriau, tai blogiau, tai vieni, tai kiti. Bet jei yra demokratija, laikui bėgant, viskas gali keistis“, – pasakoja ji.
Pasak pašnekovės, svarbiausias tėvui išliko kultūros laukas, o ne politika: „Mes daugiau kalbėdavome apie kultūrą. Politika liko nuošaly.“
Net ir sudėtingu pereinamuoju laikotarpiu Lietuvoje jos tėvai išlaikė optimistinį požiūrį.
„Jei pabumbėdavau dėl kokios situacijos, sakydavo: „Reikia optimistiškai žiūrėti – visada yra vietos tobulėti. Jei yra problema, vieni ją taiso, kiti dar patobulina. Taip visada bus darbo“, – prisimena ji.
Niekada nepasigailėjo sprendimo grįžti
Paklausta, ar tėvas niekada nesigailėjo sprendimo grįžti, pašnekovė patikina, kad abejonių nebuvo.
„Aš jo klausdavau, ar nebaisu, kai mafijozai čia galvas kapoja? Jis atsakydavo: „Į ketvirtą aukštą jie nelips“, – prisimena E. Bradūnaitė-Aglinskienė.
Vis dėlto jam buvo skaudu dėl sovietmečio padarinių, ypač dėl nutrauktos vertybinės tradicijos.
„Tėvai gailėjosi kaimų. Tėtis sakydavo, kad sovietmetis sulaužė Lietuvos nugarkaulį – nutrūko per šimtmečius susiformavę dalykai: žodžio laikymasis, rankos paspaudimas vietoj kontraktų. Žmones anksčiau jungė bendros vertybės, tai buvo pagrindas“, – sako ji.
Anot pašnekovės, bet kokia ideologinė kaita neišvengiamai veikia visuomenės tęstinumą. E. Bradūnaitė-Aglinskienė taip pat prisimena, kad jai pačiai didelį įspūdį paliko Jono Balio tautosakos rinkiniai.
„Tai buvo labai stiprus supratimas, kas ta Lietuva“, – priduria ji.
Kalbėdama apie tėvo pasaulėvaizdį, K. Bradūno dukra pabrėžia jo ryšį su lietuvių tautosaka ir gamtos sakralumo tradicija.
„Jam nuo vaikystės auklės buvo perduota gyva pagonybės pasaulėžiūra apie šventą gamtą, ir tai vėliau atsispindėjo jo poezijoje“, – sako pašnekovė.
Kryžiai tapo išeivijos tapatybės ženklu
Didelį emocinį krūvį išeivijai turėjo ir su religine bei kultūrine tapatybe susiję simboliai – ypač kryžiai.
„Pirmiesiems imigrantams buvo labai svarbu namuose kryžiuką pakabinti, ant kapo, kad būtų kryžius. Tai buvo ne tik religinis simbolis, bet ir ryšys su Lietuva“, – pasakoja ji.
Pasak pašnekovės, kryžiai buvo paliekami ir perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje, vėliau paplito ir kitose lietuvių bendruomenėse.
„Amerikoje tie kryžiai skiriasi – mūsų su žalčiukais ir spinduliukais tikrai ypatingi“, – sako E. Bradūnaitė-Aglinskienė.
„Beveik visi namuose turėjome miniatiūrinį kryžiuką – iš Kaziuko mugės ar skautų dirbtą. Tai buvo tarsi lietuvybės ženklas, ne vien religinis simbolis. Amerikiečiams tai darydavo įspūdį“, – apibendrina ji.
Antropologė sako, kad išeivijos tema jai išlieka itin artima – ji pažinojo ir tyrinėjo visas tris lietuvių emigracijos bangas.
„Man labai įdomu, kaip keičiasi tos bangos. Jaučiuosi privilegijuota, nes esu susipažinusi su pirmąja išeivija Baltimorėje ir Pensilvanijoje, su karo pabėgėliais Čikagoje, Los Andžele, Vašingtone ir su trečia banga Havajuose. Kaip antropologei labai įdomu stebėti, kaip žmonių santykis su tapatybe keičiasi laikui bėgant“, – sako pašnekovė.
Parengė Ignas Ramanauskas.
