Pirmą kartą su Ulrike Jansen susitikau koncerte Nyderlandų ambasadoriaus rezidencijoje – tai buvo puikus renginys, derinantis kultūrą ir viešąją diplomatiją. Netrukus išsiaiškinau, kad žavinga jos išvaizda slepia visiškai kitokį pasaulį – dienas ji leidžia mokydama motyvuotus netoliese esančios Jėzuitų gimnazijos moksleivius vokiečių kalbos. Šis dvilypumas puikiai apibūdina Ulrikę, kurios karjera apima profesionalų modelio darbą, prabangias golfo keliones ir vėlyvą karjeros posūkį į pedagogiką.
Susitikę jos namuose Hanau mieste aptarėme dešimtmetį, praleistą Lietuvoje, kur ji sugebėjo suderinti pamokų rimtį su šurmuliuojančiu Vilniaus socialiniu gyvenimu. Šilti, nuoširdūs ir dažnai su humoru perteikiami Ulrikės prisiminimai tūkstančiams į Baltijos šalis perkeliamų vokiečių karių galėtų tapti gairėmis, kaip įsimylėti lietuvišką sielą.
– Ar prieš Vokietijos vyriausybei paskiriant jus į Vilnių ką nors žinojote apie Lietuvą ar patį miestą?
– Tiesą sakant, kai sužinojau, kad vyksiu į Vilnių, į Lietuvą, labai susidomėjau, bet žinojau tikrai nedaug. Anksčiau daug keliavau po pasaulį. Keliauti pradėjau dar būdama labai jauna, tyrinėjau pasaulį, bet šios jo dalies nebuvau aplankiusi. Žinojau nedaug, bet iškart sėdau prie interneto ir pradėjau skaityti apie Vilnių. Tai buvo 2012 metai, o per ateinančius kelis metus sužinojau tikrai daug.
– Dažnai sakoma, kad Vilniaus architektūra primena šiaurės Italijos miestus, tačiau siela – baltiška. Koks Vilniaus bruožas jums pirmiausiai krito į akis?
– Labai gerai prisimenu, kai pirmą kartą atvykau į Vilnių. Buvo Velykos, aš apsistojau centre, priešais savo naują darbovietę – Jėzuitų gimnaziją. Pasižvalgius po apylinkes ir pasivaikščiojus iki Aušros Vartų, apėmė labai geras jausmas. Iš karto įsimylėjau Vilnių. Kažkas per tą pirmąjį apsilankymą su manimi įvyko.
Oras buvo siaubingas. Snigo! Tą vakarą, kai atvykau, nuėjau į koncertą, o kai išėjau, krito snaigės. Pagalvojau: „Aha, Velykų metas, o Vilniuje vis dar sninga“. Vis dėlto man labai patiko. Taigi, kažkas įvyko viduje – atsirado jausmas. Kaip jau minėjau, daug keliavau, bet kai pirmą kartą atvykau į Vilnių, kažkas manyje pasikeitė.
– Paminėjote savo darbovietę – Jėzuitų gimnaziją. Ar gimnazijos realybė atitiko jūsų pradinius lūkesčius?
– Prieš tai mokytojavau Vokietijoje, Ofenbache, visiškai kitokioje mokykloje. Ten buvo mokinių iš įvairių šalių, todėl mokyti nebuvo lengva. Tačiau Vilniuje mokiniai buvo nuostabūs! Jie buvo labai motyvuoti. Net nesitikėjau, kad jie bus tokie. Jie sėdėdavo priešais mane, žiūrėdavo į mane ir man atrodė, kad jie kažkodėl šiek tiek drovisi. Buvau pripratusi prie visiškai kitokios aplinkos. Man tai buvo labai įdomi patirtis – visiškai priešinga tam, ką buvau patyrusi anksčiau. Be to, mane sužavėjo pradinukai Filaretų mokykloje, kurioje mokiau pirmokėlius.
– Kokią kultūrinę sąvoką jums, kaip vokiečių kalbos mokytojai, buvo sunkiausia perteikti savo mokiniams? O ką jie jums papasakojo apie lietuvių mąstyseną?
– Sakyčiau, jiems sunku buvo įsivaizduoti klasę, kurioje yra 14 skirtingų tautybių vaikų (kaip kad buvo Vokietijoje). Jiems tai buvo kažkas naujo. Jie žiūrėjo į mane ir klausė, kaip tai įmanoma ir iš kur visi tie žmonės. Užaugę homogeniškoje sistemoje, jie to visiškai negalėjo įsivaizduoti. Stengiausi mokiniams šiek tiek priartinti Vokietijos kultūrą. Pavyzdžiui, pasakojau apie „Oktoberfest“ ar Užgavėnių karnavalą Vokietijoje, kuris taip pat skiriasi nuo vykstančio Lietuvoje. Lietuvoje tai tik viena diena, žyminti žiemos pabaigą. O Vokietijoje šventė prasideda ketvirtadienio vakarą ir tęsiasi iki kitos savaitės antradienio! Rodžiau jiems trumpus vaizdo įrašus apie vadinamąjį penktąjį metų sezoną – mokiniai visada labai domėjosi.
Jie man pasakojo apie krepšinį – antrąją Lietuvos religiją. Sakė, kad turiu paklausyti dainų, kurios dainuojamos per krepšinio rungtynes, ir mes kartu peržiūrėjome „YouTube“ vaizdo įrašus. Jie man pasakojo apie Kauno ir Vilniaus krepšinio klubų varžybas. Aš visada norėjau sužinoti apie Lietuvą ir iš mokinių perspektyvos.
– Prieš pasukdama į pedagogiką, ilgai dirbote profesionaliu modeliu. Kaip sugebėjote suderinti drabužių dizainą lydintį asmeninį estetinį pojūtį su Jėzuitų gimnazijos aplinka, įspraudžiančia į daug griežtesnius rėmus?
– Jėzuitų gimnazijos aplinka, viskas – pats pastatas, interjeras, baldų išdėstymas ir stilius – man labai graži. Žinoma, tai ne mados namai, bet, mano akimis žiūrint, architektūra ir stilius čia labai gražūs. Viskas labai estetiška; kiekvieną dieną su dideliu malonumu įeidavau į pastatą. Neklauskite manęs apie mokyklą Vokietijoje, kaip ji atrodė; ji buvo visiškai kitokia. Ši mokykla labai švari, todėl estetiniu požiūriu ji buvo tikras malonumas mano akims ir sielai. Turėjome kiemą, kur augo gėlės, buvo įrengti maži darželiai. O naudojama technologija buvo daug pažangesnė nei toje Vokietijos mokykloje, kurioje dirbau.
– Ar madingas jūsų aprangos stilius buvo vertinamas kaip tam tikras tylus maištas, o gal kitiems jis atrodė įkvepiantis? Turiu omenyje jūsų mokinius ar net kolegas.
– Žinote, kas man dar patiko? Uniformos, kurias jie turėjo dėvėti; man tai atrodė labai gražu. Merginos buvo labai gražiai apsirengusios, berniukai taip pat, kartais net su kaklaraiščiais. Tokie dalykai taip pat puošia vaizdą. Vokietijoje viskas buvo visiškai kitaip.
– Taigi, jūs daugiau nei dešimtmetį praleidote Lietuvos sostinėje Vilniuje. Matėte, kaip miestas per tą laikotarpį pasikeitė. Kas jums labiausiai įstrigo nuo tada, kai atvykote, iki tos dienos, kai išvykote?
– Atvykau 2012-aisiais ir dešimt metų dirbau mokytoja, tačiau ir po tų dešimties metų vis dar čia gyvenau. Per tą dešimtmetį buvo renovuota daug pastatų, sutvarkytos gatvės. Atsirado daugiau restoranų ir parduotuvių. Tiesą sakant, pastaraisiais metais mane labai nustebino tai, kad visi restoranai siūlo labai novatorišką virtuvę.
Kai atvykau, žinoma, restoranų buvo, bet jų stilius buvo kitoks. Dabar Lietuvoje yra trys „Michelin“ žvaigždutėmis pažymėti restoranai (pokalbis vyko iki sąrašo atnaujinimo – LRT.lt). Taigi šioje srityje įvyko tikrai didžiulė permaina, ir, manau, kad tai fantastiška. Čia yra visko. Žinoma, kultūros čia buvo daug jau tada, kai atvykau, – aš labai mėgstu eiti į operą ir tai dariau nuo pat atvykimo dienos. Miestas tampa vis gražesnis. Dabar vyksta Vokiečių gatvės renovacija. Man Vilnius labai, labai gražus miestas.
– Čia gyvenate netoli Frankfurto operos, turinčios pakankamai gerą reputaciją, daug gastroliuojančios. Kuo, jūsų nuomone, Frankfurto opera skiriasi nuo Lietuvos operos?
– Iš tiesų, čia, Frankfurto operoje, yra labai gerų pastatymų. Neseniai pas mus netgi svečiavosi žvaigždė – Asmik Grigorian. Kovo mėnesį, būdama Vilniuje, mačiau ją ten, bet taip pat mačiau ir čia, mūsų operos pastatyme. Pastatymai Vilniuje, kur per tuos 13 metų lankiausi dažnai, buvo labai geri, repertuaras labai įvairus ir dažnai labai modernus. Manau, kad jie tikrai niekuo nenusileidžia.
Man atrodo, kad net ir kalbant apskritai apie muziką, įvairovė yra didesnė. Juk yra Filharmonija, į kurią anksčiau labai dažnai eidavau ir kurios programa tiesiog fantastiška. Galėčiau paminėti daug vardų. Pavyzdžiui, mačiau Jonathaną Tetelmaną. Buvau sužavėta. Jis – viena iš didžiausių šio meto žvaigždžių, tenoras. Mačiau jį praėjusį birželį Filharmonijoje. Ir, žinoma, Lietuvos muzikantai. Su kai kuriais iš jų esu puikiai susidraugavusi. Jie fantastiški. Taigi, muzikantai, balsai ir pastatymai yra labai geri.
– Žvelgiant į didžiulius pokyčius Vilniuje, ką, jūsų nuomone, miestas padarė teisingai, o ką dar reikėtų patobulinti?
– Patobulinti? Manau, pažvelgus į senamiestį akivaizdu, kad viskas tik geryn ir geryn. Gatvės, žinoma, kartais nėra pačios geriausios būklės, bet Vokietijoje tas pats. Tačiau kiek nutolę nuo senamiesčio, vis dar matome tuos griozdiškus sovietinio stiliaus namus. Daugelis jų tikrai reikalauja renovacijos, kad juose gyvenantys žmonės galėtų jaustis geriau.
Taigi, manau, senamiestyje tvarkomasi puikiai, ir atvykusiems lankytojams ten viskas atrodo labai gražiai. Tačiau tiems, kurie gyvena šiek tiek toliau nuo senamiesčio, ten, sakyčiau, nėra taip gražu. Pastatams reikėtų renovacijos. Bet yra ir parkų, o tai puiku. Vilnius – žalias miestas. Man šis miestas jau dabar yra tobulas.
– Kas jums šiame mieste patiko labiausiai?
– Kai gyvenau senamiestyje, man labiausiai patiko tai, kad į mokyklą galėdavau nueiti per penkias minutes. Vakare galėdavau nueiti iki Filharmonijos. Čia visur galima nueiti pėsčiomis, nes viskas yra labai arti. Senamiestyje man niekada nereikėjo automobilio. Galbūt kartais vakare paimdavau taksi, kai eidavau į Operos teatrą arba šiek tiek tolėliau nuo centro norėdavau išgerti alaus.
Miestas pasižymi turtinga kultūra, o tai man labai patinka. Be to, čia turiu labai daug draugų; per vieną dieną galima sutikti tiek daug žmonių – net jei tiesiog sėdi restorane prie lauko staliuko, jie praeina pro šalį – toks čia gyvenimo būdas. Man tai buvo nuostabu, ir vis dar labai patinka, todėl vis grįžtu į Vilnių.
– Jūs buvote gerai žinoma asmenybė ir aktyviai dalyvavote visuomeniniame gyvenime, užsiėmėte labdaringa veikla. Ar santykinai uždarame sostinės pasaulyje, kur dažnai viskas sukasi aplink maždaug 500 žmonių, nuolatinis dėmesys ir spaudimas pasirodyti renginiuose jums atrodė malonus pripažinimas, ar kartais primindavo auksinį narvelį?
– Ne, man visa tai labai patiko! Visada džiaugdavausi, kai mane kviesdavo ir eidavau į renginius. Man labai patiko susipažinti su naujais žmonėmis iš įvairių pasaulio kampelių. Aš myliu žmones, todėl man buvo smagu. Per tą laiką, kol buvau Vilniuje, sulaukiau daug kvietimų iš ambasadų ir dalyvavau labai įdomiuose renginiuose. Niekada nesijaučiau lyg būčiau uždaryta narve.
– Turiu omenyje, kad, žinote, tam tikro lygio žmonės susitinka savo socialiniuose ratuose – operoje ar filharmonijoje. Tai tarsi burbulas, kuriame susitinki tik su žmonėmis iš tos pačios aplinkos.
– Vakariniuose renginiuose, kuriuose lankydavausi, taip ir būdavo. Bet kai šiaip vaikščiodavau ar užsukdavau į parduotuves, man visada patikdavo bendrauti su lietuviais iš įvairių vietų. Taip pat man buvo labai įdomu susipažinti su žmonėmis iš įvairių visuomenės sluoksnių.
– Ar sutiktumėte, kad lietuviai, kai juos geriau pažįsti, tam tikru atžvilgiu yra labai atviri, bet pirmiausia reikia pralaužti ledus?
– Suprantu, ką turite omenyje. Būtent toks įspūdis man susidarė, kai atvykau 2012 metais. Gatvėje mačiau žmones, kurie man nesišypsojo. Be to, tuo metu žmonės kavinėse nesikalbėdavo su kaimynais prie gretimo staliuko, kaip mes esame pratę Vokietijoje.
Tačiau su lietuviais susipažinau labai greitai. Žmonės, kuriuos sutikau, buvo labai šilti ir atviri. O ir gatvėje dabar viskas labai pasikeitė. Žmonės šypsosi net jei jų nepažįsti. Man taip nutiko daug kartų! Popietėmis gana dažnai einu į kavines, ir prie gretimo staliuko sėdintys žmonės pradeda su manimi kalbėtis. Apskritai manau, kad lietuviai yra labai šilti ir atviri.
– Ar teisinga būtų teigti, kad jūs prisidėjote prie vietos mados standartų kilstelėjimo ir, be abejo, užtikrinote darbą vietos kirpėjams bei makiažo meistrams?
– Taip, tai tiesa! Vokietijoje taip dažnai nevaikščiodavau į kirpyklą. Bet Lietuvoje per tuos dešimt metų eidavau gana dažnai, ypač kai būdavo tam tikri renginiai – o jų buvo daug! Taigi, ruošdamasi vakariniams pokyliams, užsukdavau į kirpyklą ir pasidažyti. Supratau, kad lietuvės taip pat tai daro. Lietuvės yra labai stilingos, nepaprastai gražios.
– Ar suvokėte, kad esate savotiška stiliaus ikona mieste, kuris, praėjus 20 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, vis dar ieškojo savo modernios, posovietinės mados tapatybės?
– Kai atvykau, man buvo keista, kad moterys dieną ir naktį avėjo aukštakulniais. Net kai gatvės buvo padengtos sniegu ir ledu, jos vis tiek vaikščiojo avėdamos aukštakulniais! Aš dieną įsispirdavau į sportinius batelius. Bet viskas pasikeitė. Dabar jos yra labai stilingos ir rengiasi labai madingai. Dabar dieną, žinoma, jos avi sportiniais bateliais, o vakare derina aukštakulnius prie dailių suknelių. Man tai patiko, nes Vokietijoje dirbau mados srityje. Man patiko puošniai rengtis Lietuvoje ir taip bent šiek tiek palaikyti buvusios karjeros mados srityje dvasią.
– Jūsų gyvenimas buvo labai įdomus. Pradžioje dirbote modeliu mados namuose, daug keliavote, tada baigėte universitetą ir galiausiai nusprendėte pasukti į švietimo sritį.
– Man labai pasisekė, kad pradėjusi studijuoti universitete galėjau ir toliau dirbti modeliu. Taigi užsidirbdavau pinigų studijoms ir turėdavau galimybę keliauti bei iš tiesų pažinti pasaulį. Tai buvo nuostabus laikas, kuris man labai pravertė, kai pradėjau dirbti mokykloje, nes turėjau progą susipažinti su įvairių tautybių žmonėmis, su skirtingais mentalitetais. Tuo metu keliaudavau tikrai taupiai ir tai man leido pamatyti, kaip žmonės iš tikrųjų gyvena.
Be to, dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje dirbau kelionių versle, organizavau golfo keliones. Metus laiko keliavau po visą pasaulį ir mačiau gausybę nuostabių penkių žvaigždučių viešbučių bei golfo aikštynų. Nuo kelionių su ribotu biudžetu iki penkių žvaigždučių kelionių!
Tada įsidarbinau mokykloje Vokietijoje; iš vienos kraštutinybės patekau į kitą – kaip kad visada būna mano gyvenime.
– Jūs taip pat aktyviai dalyvavote Vilniaus tarptautinio „Rotary“ klubo veikloje ir tapote jo prezidente. Koks buvo svarbiausias projektas ar įsimintiniausias jūsų veiklos momentas, vis dar keliantis malonius prisiminimus?
– Prisijungiau prie Vilniaus tarptautinio „Rotary“ klubo ir metus buvau jo prezidentė. Klubas vykdo tris didelius projektus, o eidama prezidento pareigas kartu su savo labai gera drauge ir žinoma vargonininke Renata Marcinkute-Lesieur pradėjau projektą „Drauge su senjorais“.
Pastebėjau, kad miesto centre dažniausiai matome jaunimą. Senjorų gatvėse nesimato. Jie neina pasižmonėti, kaip tai įprasta Vokietijoje, ir tam yra daug priežasčių. Pamaniau: „Padarykime ką nors senjorams“. Renatai ši idėja patiko. Pradėjome projektą – Kalėdų laikotarpiu rengiame koncertą Šv. Kazimiero bažnyčioje. Koncertuoja žinomi dainininkai ir menininkai. Renata juos visus pažįsta, nes pati yra menininkė! Atvežame pagyvenusius žmones iš visur, ir bažnyčia būna sausakimša. Tai suteikia šiems žmonėms galimybę pasijusti laimingiems, pakelia nuotaiką. Jie labai džiaugiasi, nes bažnyčioje dainuoja žvaigždės, kurias jie paprastai mato tik per televiziją, o ne iš taip arti. Tai tikrai puikus projektas.
– Turite dvigubą Vokietijos ir Nyderlandų pilietybę ir buvote pakviesta susitikti su karaliumi Vilhelmu Aleksandru, 2018 m. jam lankantis Vilniuje. Kokie jums pasirodė santykiai tarp atvykusio Nyderlandų monarcho ir Lietuvos?
– Buvo puikus renginys, kurio niekada nepamiršiu, nes turėjau progą atsidurti arti jo ir net pabendrauti. Esu labai dėkinga! Man pasirodė, kad tarp mūsų užsimezgė labai geras ryšys, o lietuviai ir olandai taip pat puikiai sutaria – Lietuvoje gyvena daug olandų. Žinoma, viena vertus, viskas vyko labai oficialiai, bet, kita vertus, atmosfera buvo labai neformali. Karalius stovėjo šalia manęs, mes kalbėjomės, ir aš, galima sakyti, pamiršau jo titulą. Jis buvo nuostabus, labai neformalus!
– Koks buvo netikėčiausias ir gražiausias jūsų gyvenimo Lietuvoje aspektas, kuris tapo kasdieniu džiaugsmu ir kurio jums galbūt trūksta grįžus į Vokietiją?
– Man labai daug ko trūksta. Štai kodėl aš vis dar čia grįžtu, nors seniai nebedirbu. Man svarbiausia – žmonės. Žmonės ir mano draugai. Kai esu Vilniuje, mano gyvenimas tampa labai intensyvus. Neseniai ten praleidau dvi savaites, nes buvo švenčiamas Jėzuitų gimnazijos 30-metis. Dėl šios priežasties atvykau vasario mėnesį, kai oras nelepina! Vilniuje labai intensyviai leidžiu laiką – susitinku su daugybe žmonių ir su jais įsitraukiu į įdomius pokalbius. Popietę galiu praleisti gražioje kavinėje. Būna labai smagu, net jei oras nėra pats maloniausias. Susitinku su buvusiais mokiniais – man labai patinka, kai jie pasakoja, ką dabar veikia.
– Ar palaikote ryšį su kai kuriais savo buvusiais mokiniais?
– Taip, taip! Kai kuriuos iš jų mačiau Jėzuitų gimnazijos 30-mečio renginyje. Tą renginį vedė mano buvusi mokinė, kuri šiuo metu gyvena užsienyje. Kitą mokinį mačiau scenoje grojantį orkestre. Kai kurie buvę mokiniai pasakoja, kad studijuoja Vokietijoje ir ten gyvena. Daugelis jų išvyko į kitas šalis, bet manau, kad po kurio laiko jie grįš į Lietuvą, nes labai myli savo tėvynę.
Neseniai buvau pakviesta į internetinę mokyklos debatų projekto vertinimo komisiją. Vienas tos komisijos narys man pasakė: „O, aš taip pat buvau jūsų mokinys!“ Tikrai nuostabu juos vėl sutikti. Kai kurie vis dar kalba vokiškai! Net tie, kurie vokiečių kalbą mokėsi vos metus ar dvejus. Jie pabando, tada nusijuokia ir sako: „Ne, atsiprašau, tęskime angliškai“.
– Ar buvo kokių nors kultūrinių keistenybių ar dalykų, kuriuos jums, kaip vokietei, kurios tėvas olandas, buvo šiek tiek sunku priimti?
– Vairavimas Lietuvoje! Tai tikras iššūkis. Pastaruoju metu padėtis šiek tiek gerėja, bet tokių dalykų čia, Vokietijoje, tikrai nepamatytum. Kai kuriems vairuotojams niekas nerūpi, o kuo didesnį automobilį žmogus vairuoja, tuo giliau jis įsitikinęs, kad kelias priklauso tik jam!
– Jūs vokiečių kalba įrašėte audiogidą Klaipėdos muziejui. Kai išgirstate savo balsą, save, kalbančią apie Lietuvos pajūrį, kokias emocijas ar prisiminimus tai kelia?
– Buvau net pamiršusi apie tai. Taip, įrašiau audiogidą Klaipėdos istorijos muziejui. Dabar prisimenu, kaip viskas vyko studijoje. Kasmet važiuodavau į Nidą, į Kuršių neriją. Todėl labai džiaugiausi gavusi pasiūlymą įgarsinti audiogidą. Gyventi man labiau patinka Vilniuje nei Klaipėdoje, bet Nidą myliu dėl jos ypatingo žavesio. Kiekvienais metais, kai baigdavosi mokslo metai, važiuodavau ten praleisti bent savaitę. Ir, žinoma, Thomo Manno namai. Ten visada veduosi į Lietuvą atvykusius svečius ar draugus.
– Jei kuris nors iš jūsų vokiečių draugų pasakytų, kad nori nuvykti į Lietuvą, ką jam atsakytumėte?
– Labai dažna situacija. Pasakoju apie tai vietos „Rotary“ klubo nariams. Prieš metus surengiau Lietuvos pristatymą, ir jie nusprendė ten nuvykti ir viską pamatyti savo akimis – pabuvau tarsi Lietuvos ambasadore! Birželį organizuoju 30 asmenų kelionę į Lietuvą. Sakau žmonėms, kad jie privalo ten nuvykti. Neseniai vienoje Frankfurto parduotuvėje pasakiau moteriai: „Aš gyvenau Lietuvoje, nuvažiuokite į Vilnių bent kelioms dienoms!“ Pamatysite, kad tai labai žavus miestas. Tai sostinė, bet nesijaučia jos dydžio. Pajusite Senamiesčio žavesį – graži baroko stiliaus architektūra ir daugybė bažnyčių. Vilnius – jaunas miestas, pilnas įdomių restoranų, kultūros ir labai malonių žmonių.
– Šiandien Lietuvoje formuojama vokiečių brigada, todėl tūkstančiai vokiečių karių ir jų šeimų netrukus paseks jūsų pėdomis. Pasiūlykite kokią vieną nerašytą gyvenimo Lietuvoje taisyklę, kad jie jaustųsi kaip namuose?
– Jų situacija šiek tiek skiriasi nuo mano, ir priežastis, dėl kurios jie atvyksta, taip pat kita. Bet aš pasakyčiau: būkite atviri. Būkite atviri Lietuvos žmonėms. Aš žinau, kad Lietuvos žmonės tikrai vertina jūsų apsisprendimą atvykti. Jie labai džiaugiasi, kad brigada atvyksta. Būkite atviri šaliai ir žmonėms, ir pamatysite – jums tai patiks.
