Kaunietė Margarita prieš aštuonerius metus nusprendė iš esmės pakeisti gyvenimą: paliko darbą Lietuvoje ir išvyko gyventi į Valensiją. Moteris sako iki šiol neabejojanti, kad tai buvo geriausias jos sprendimas. „Nusprendžiau, kad noriu gyventi dabar, mėgautis saule ir jūra, nes man tai suteikia energijos“, – sako ji.
Mintis išvykti kilo po piligriminio žygio Ispanijoje, kuris, anot Margaritos, pakeitė jos požiūrį į gyvenimą.
„Eidama galvojau, kad grįžusi atsisakysiu to, ko nenoriu. Esu žmogus, kuris visada sako „taip“, viską padaro, suorganizuoja. Norėjau dažniau sakyti „ne“, – prisimena ji.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ įraše:
Tačiau, grįžus į Lietuvą, sprendimas pasisuko dar radikalesne kryptimi.
„Buvo birželio vidurys, visą savaitę lijo, visi surūgę. Penktadienį atšvenčiau gimtadienį, nunešiau kolegoms sumuštinukų ir įteikiau pareiškimą direktoriui, kad išeinu iš darbo. Jis paklausė: „Ką, įsimylėjai kokį ispaną?“ Sakau: „Ne, įsimylėjau Ispaniją“, – juokiasi Margarita.
Po šio sprendimo ji dar mėnesį dirbo Lietuvoje, Kaune pradėjo mokytis ispanų kalbos pagrindų ir netrukus išvyko į Valensiją.
„Iki tol ispanų kalbą mokėjau tik iš muilo operų – niekur to nepanaudosi“, – prisimena ji.
Valensiją Margarita pasirinko spontaniškai. Pasak jos, lemiamą vaidmenį suvaidino internete pamatytos miesto nuotraukos.
„Apie Valensiją nieko nežinojau. Mama pasiūlė pasidomėti šiuo miestu, nes rinkausi, kur gyventi Ispanijoje. Madridas netiko, nes nėra jūros, Barselona pasirodė per didelė, o apie Tenerifę draugė sakė, kad man saloje būtų nuobodu. Tada „Google“ pamačiau menų ir mokslo centrą, jūrą ir pagalvojau: „Gerai, gyvensiu čia“, – pasakoja Margarita.
Praėjus vos pusantro mėnesio po piligriminio žygio, Margarita jau buvo įsikūrusi Valensijoje. Anot jos, dėl šio sprendimo ji nesigaili nė akimirkos.
„Man čia tiesiog labai gera“, – sako moteris.
Įsiliejo į lietuvių bendruomenę
Margarita pasakoja, kad, atvykusi į Valensiją, paliko stabilų gyvenimą Kaune ir viską pradėjo nuo nulio. Įsitvirtinti naujoje šalyje jai padėjo atsitiktinumai, atvirumas žmonėms ir lietuvių bendruomenė, kurią aistringa Kauno „Žalgirio“ sirgalė netikėtai atrado per krepšinį.
„Pirmą dieną Valensijoje vienas lietuvis, su kuriuo susirašėme per „Facebook“, pasitiko mane stotyje ir palydėjo iki nuomojamo būsto. Eidami nuo jūros, lietuviškai kalbėjomės gatvėje ir mus užkalbino kita lietuvė. Ji dirbo lietuvio bare, kuriame tuo metu rinkdavosi lietuviai žiūrėti Europos krepšinio čempionato rungtynių. Gyvenau visai šalia, todėl greitai įsiliejau į bendruomenę“, – prisimena Margarita.
Ji sako, kad nauji pažįstami padėjo ne tik susirasti draugų, bet ir lengviau įsitvirtinti naujoje aplinkoje: rekomendavo ispanų kalbos kursus, kartu keliavo po šalį.
Pirmus metus Margarita nuomojosi tik kambarį, nes neturėdama darbo negalėjo sau leisti atskiro būsto. Pasak jos, prieš aštuonerius metus be ispanų kalbos susirasti darbą buvo sudėtinga.
„Norėjau dirbti viešbutyje administratore, nes mėgstu bendrauti su žmonėmis, bet tam reikėjo geresnės ispanų kalbos. Po pusmečio jos dar nemokėjau pakankamai gerai, todėl pradėjau nuo darbo suvenyrų parduotuvėje“, – pasakoja ji.
Moteris prisimena, kad parduotuvės savininką sužavėjo jos istorija apie piligriminį žygį, po kurio ji nusprendė persikelti į Ispaniją.
„Savininkas buvo vyresnio amžiaus žmogus. Jis paklausė, kaip čia atsidūriau. Papasakojau, kad nuėjau apie 300 kilometrų nuo Porto iki Santjago de Kompostelos ir po to nusprendžiau gyventi Ispanijoje. Jis papasakojo, kad pats kasmet eina į tą žygį su anūkais. Turbūt todėl mane ir priėmė dirbti, nors tuo metu dar net neturėjau visų dokumentų“, – prisimena pašnekovė.
Lietuviams būdingas atkaklumas
Kurį laiką padirbėjusi suvenyrų parduotuvėje, Margarita nesiliovė ieškoti naujų galimybių. Vėliau ji įsidarbino ispaniškos kosmetikos kompanijoje, nors prisipažįsta, kad kartais, norint palikti įspūdį darbdaviams, tekdavo šiek tiek rizikuoti.
„Į savo CV buvau įrašiusi, kad kalbu vokiškai. Mokykloje jos mokiausi, buvau išvykusi į „Erasmus“ Berlyne, bet po daugelio metų kalba buvo primiršta. Per darbo pokalbį pasakiau, kad reikėtų prisiminti, nes šiek tiek pamiršusi. Mane priėmė, o tada iš tikrųjų pradėjau intensyviai mokytis vokiečių kalbos – eidama į darbą ir po jo“, – juokiasi ji.
Margarita sako, kad toks atkaklumas būdingas daugeliui lietuvių emigrantų.
„Mes, lietuviai, esame tokie žmonės – jei matome tikslą, labai stengiamės, siekiame jo visomis išgalėmis. Nesvarbu, kiek tam reikės darbo ar pastangų“, – sako moteris.
Po kelerių metų paieškų ir skirtingų darbų Margarita galiausiai grįžo prie veiklos, artimos tam, ką dirbo Lietuvoje. Jau dvejus metus ji dirba Valensijos katalikiškajame universitete – koordinuoja tarptautinius jaunimo projektus.
„Dirbu Europos universitetų aljanse „EU Conexus“, kurio partneris yra ir Klaipėdos universitetas. Esu atsakinga už studentų įtraukimą į įvairius kursus, organizuojame renginius, festivalius, kongresus. Norime, kad studentai daugiau keliautų ir mokytųsi“, – pasakoja lietuvė.
Ji priduria, kad universitete dirba kartu su kita lietuve kolege, todėl juokauja, jog aplinkiniai jau žino: jei šios dvi lietuvės ko nors imasi, viskas bus padaryta.
Tėtis sunkiai apsiprato
Šiandien Margaritos artimieji jau priprato prie minties, kad ji gyvena ne Kaune, o Ispanijoje. Giminaičiai ją dažnai aplanko Valensijoje, tačiau pradžioje sprendimas išvykti jiems kėlė nemažai nerimo.
„Kai nusprendžiau eiti į piligriminį žygį, tėtis sakė: „Ko tau į tą Ispaniją, nueik iš Kauno iki Kėdainių.“ Tada dar pati nelabai žinojau, ko ieškau, bet norėjau kitokių atostogų ir save išbandyti“, – prisimena Margarita.
Ji pasakoja, kad prieš kelionę beveik neturėjo žygiavimo patirties. Likus kelioms savaitėms iki išvykimo, Palangoje nuėjo apie 20 kilometrų ir prisitrynė pūslių, nors netrukus planavo leistis į kelių šimtų kilometrų piligriminį kelią.
„Bilietą buvau nusipirkusi tik į vieną pusę. Galvojau, pabūsiu Ispanijoje kelias dienas ir grįšiu namo“, – pasakoja pašnekovė.
Pasak Margaritos, tėčiui jos sprendimas persikelti gyventi svetur buvo ypač sunkus, nes jis labai prisirišęs prie Lietuvos ir Kauno.
„Jis Lietuvos ir Kauno patriotas. Aš pati niekada nemaniau, kad būsiu emigrantė, nes Lietuvoje man buvo viskas gerai. Bet atėjo etapas, kai norėjosi gyventi dabar, išbandyti kažką naujo ir pasiimti iš gyvenimo daugiau“, – sako ji.
Nors tėtis iš pradžių tikino niekada neatvyksiantis į Ispaniją, mama Margaritą aplankė jau po mėnesio, norėdama viską pati pamatyti.
Energija neišsenka
Gyvendama Valensijoje, Margarita aktyviai įsitraukė ir į vietos bendruomenės veiklas. Prieš kelerius metus ji prisijungė prie sporto savanorių organizacijos ir dabar dalyvauja įvairiuose renginiuose – nuo maratonų iki tarptautinių krepšinio turnyrų.
Didžiausią įspūdį jai paliko galimybė susitikti su garsiais krepšinio pasaulio žmonėmis – pati Margarita yra aistringa šio sporto gerbėja.
„Per olimpinės atrankos turnyrą Valensijoje dirbau sporto savanore VIP zonoje. Ten sutikau Pau Gasolį, trenerį Sergio Scariolo, buvo atvykęs ir Martynas Pocius. Buvo jėga“, – pasakoja Margarita.
Margaritos energija ir noras nuolat išbandyti naujus dalykus, atrodo, neišsenka. Ji juokiasi, kad tam įtakos turi ne tik ispaniškas klimatas, bet ir jos pačios charakteris – smalsumas bei drąsa nerti į nežinomybę.
„Draugai pasiūlo kokią nors naują veiklą, pavyzdžiui, banglenčių stovyklą. Iš pradžių sakau, kad nemoku, nenoriu, bet paskui pagalvoju – reikia pabandyti“, – prisimena Margarita.
Taip ji kartu su kitomis lietuvėmis išvyko į Kantabriją mokytis plaukti banglentėmis, nors nė viena anksčiau to nebuvo dariusi. Pasak jos, Ispanija suteikia galimybę vienoje šalyje patirti labai skirtingų dalykų – nuo slidinėjimo kalnuose iki poilsio prie jūros.
„Kodėl ispanai nevažiuoja į kitas šalis? Nes čia turi viską – jūrą, kalnus, miškus“, – sako ji.
„Valensija turi viską“
Gyvendama Valensijoje, Margarita pastebėjo ir kultūrinių skirtumų. Vienas pirmųjų ją nustebinusių dalykų buvo įprotis sveikinantis bučiuotis į abu skruostus.
„Iš pradžių tiesdavau ranką, o nepažįstami žmonės iškart bučiuoja į žandus. Dabar jau ir pati taip sveikinuosi“, – juokiasi ji.
Dar vienas dalykas, prie kurio teko priprasti, – laisvesnis ispanų požiūris į laiką ir punktualumą.
„Jei vėluoja 15 ar 30 minučių, čia normalu. Pasako „rytoj“, o kartais viskas įvyksta po mėnesio. Aš pati esu griežtesnė – jei pasakau, kad kažką padarysiu, tai ir padarau“, – sako Margarita.
Vis dėlto ji pastebi, kad dėl gausėjančios tarptautinės bendruomenės Valensija po truputį keičiasi – daugėja žmonių iš kitų šalių, todėl keičiasi ir darbo kultūra.
Apie patį miestą Margarita kalba su dideliu entuziazmu. Pasak jos, Valensija išsiskiria ne tik klimatu, bet ir gyvenimo kokybe.
„Čia viskas pasiekiama – į darbą važiuoju dviračiu arba einu pėsčiomis. Miestas nėra per didelis, turi gražų senamiestį su daug aikščių, fontanų, bažnyčių, ilgą paplūdimį. Mano tėvai buvo nustebę, koks platus čia paplūdimys. Valensija turi viską“, – pasakoja ji.
Margarita primena, kad prieš kelerius metus žurnalas „Forbes“ Valensiją įvardijo kaip vieną geriausių miestų gyventi dėl klimato, maisto, žmonių ir gyvenimo tempo. Vis dėlto ji sako nenorinti miesto pernelyg reklamuoti.
„Dar visi suvažiuos“, – šypsosi ji.
Ateities planų Margarita pernelyg toli nedėlioja. Jai svarbiausia gera savijauta, artimųjų sveikata ir galimybė mėgautis dabartimi.
„Svarbiausia, kad būtų sveikatos, tėvai būtų sveiki, o visa kita galima pasiekti ir užsidirbti“, – sako ji.
Parengė Ignas Ramanauskas.
