Rašytoja, iškilaus diplomato Aniceto Simučio, sovietmečiu išsaugojusio konsulatą Niujorke, anūkė Laima Vincė Sruoginis savo senelį prisimena kaip smalsų, mokantį įkvėpti ir atjausti kitus žmogų, visą gyvenimą atidavusį Lietuvai. „Jis dirbdavo be poilsio ir viską darydavo dėl Lietuvos“, – LRT RADIJO laidoje „Pas Nemirą“ pasakoja ji.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „Pas Nemirą“ įraše:
Knyga apie išeivijos lietuvių rašytojų ryšį su Lietuva
Rašytoja ir dailininkė, iškilaus diplomato Aniceto Simučio anūkė Laima Vincė Sruoginis (toliau – Laima Vincė) yra išleidusi dvi dešimtis knygų, o neseniai Vilniuje pristatinėjo dvi naujausias. Romanas „That Unspoken Word“ skirtas žydų poetei Matildai Olkinaitei, nužudytai per Holokaustą savo gimtajame Panemunėlio miestelyje 1941 m. vasarą.
Kita knyga – „Heritage, Connection, Writing“, pokalbiai su lietuvių ir litvakų išeivijos rašytojais, kurių dauguma yra ketvirta išeivių karta, nemokanti lietuvių kalbos, daugelis net nėra buvę Lietuvoje, bet rašo knygas su lietuviškais elementais bei sieja save su Lietuva.
„Man buvo įdomu, kodėl rašytojai, kurie jau yra įleidę šaknis JAV, Šiaurės Amerikos literatūriniame kontekste, rašo knygas apie Lietuvą, lietuviškomis temomis ir kodėl jiems tai svarbu. Manau, kad radau atsakymą. Buvo kelios pagrindinės temos: viena iš jų – laisvės sąvoka. Visiems rašytojams laisvė asocijuojasi su Lietuva. Lietuvą jie suvokia kaip šalį, kur žmonės trokšta laisvės ir yra pasiruošę atiduoti už ją gyvybę. Tai juos labai įkvepia“, – pasakoja Laima Vincė.
Dar viena pokalbių metu su išeivijos rašytojais atsiskleidusi tema – ryšys su gamta.
„Mūsų garbės konsulatė Aliaskoje, žmogus, kuris ten gyvena 50 metų ir ten užaugino 7 vaikus, dirbo nacionaliniame parke su savo vyru. Labai įdomi istorija, kaip jie eina per kalnus ir, kaip parko darbuotojai, jie turi viską matuoti, prižiūrėti, o visur aplinkui meškos. Tai yra žmogus, kuris absoliučiai myli Aliaską ir ten atranda savo Lietuvą. Aliaskoje ji įkūrė muziejų apie Lietuvos kultūrinį paveldą“, – atskleidžia pašnekovė.
Kita išeivijos rašytojams svarbi tema yra lietuvių kalba ir tapatybė.
„Vieni lietuvių kalbą moka, kiti nemoka, vieni grįžta į Lietuvą ir bando išmokti. Litvakams jidiš kalba siejasi su Lietuva ir Vilniumi. Dar vienas dalykas – lietuviška tapatybė. Aš užaugau Niujorke, emigrantų mieste, ir pastebėjau, kad vienos tautos kuo greičiau nori įsilieti, atsikratyti savo tapatybės ir kalbos bei tapti amerikiečiais, o kiti labai didžiuojasi identitetu, kalba ir iki paskutiniųjų stengiasi juos išlaikyti“, – sako rašytoja.
Prisimena savo senelį, iškilų diplomatą Anicetą Simutį: „Jis mokėjo įkvėpti žmones“
Ji dalijasi prisiminimais ir apie savo senelį – iškilų diplomatą, pirmąjį Lietuvos ambasadorių Jungtinėse Tautose (JT) Anicetą Simutį, kuris diplomatinę karjerą pradėjo prieš Antrąjį pasaulinį karą įkurtame nepriklausomos Lietuvos konsulate Niujorke ir tęsė diplomatinį darbą egzilyje dar 50 metų. A. Simutis žinomas tuo, kad Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą kategoriškai atsisakė atiduoti konsulatą ir pripažinti jį sovietams.
„Galiu pasakyti vieną žodį – žemaitis. Jis turėjo žemaitišką stiprybę“, – taip savo senelį apibūdina Laima Vincė.
Pasak jos, A. Simutis savo pavyzdžiu mokėjo įkvėpti kitus.
„Jam buvo penkeri metai, kai jo tėvas buvo paimtas į caro kariuomenę kariauti Pirmajame pasauliniame kare ir iš ten negrįžo. Kaip jis pats pasakojo, šeimoje augo du jaunesni broliai ir sesuo – jis buvo vyriausias, o ūkyje liko vien moterys. Reikėjo dirbti ir kaip nors išgyventi. Tačiau senelis labai atjausdavo kitus žmones, padėdavo visiems, kiek tik galėdavo. Jis jautė kitų žmonių skausmą, kančią, skurdą ir netektis, buvo labai dosnus. Suvokimas, kad reikia padėti kitiems, atėjo iš vaikystės“, – senelį prisimena rašytoja.
Ji taip pat atskleidžia, kad pirmoji A. Simučio mokytoja buvo Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana.
„Ji buvo ne tik jo mokytoja, bet ir globėja, dvasinė vadovė. Kai jis buvo mažiukas, dar nebuvo nepriklausomybės. Jam buvo 11 metų, kai Lietuva tapo nepriklausoma. M. Pečkauskaitė savo dvare įkūrė daraktorių mokyklėlę kaimo vaikams. Senelis buvo gabus, mėgdavo skaityti, tai ji jam skolindavo knygas iš savo bibliotekos. Kaimo vaikui tai buvo rojus. Netekęs tėvo jis labai vargo, bet Šatrijos Ragana jį paragino stoti į gimnaziją“, – apie A. Simučio ir iškilios lietuvių rašytojos ryšį pasakoja Laima Vincė.
Senelį pašnekovė prisimena kaip labai smalsų žmogų.
„Studijuodamas jis mokėsi anglų kalbą, o tai buvo gana reta tais laikais. Žmonės mokydavosi vokiečių, prancūzų. Ir kai jis pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje (URM), jį paskyrė dirbti į JAV, nes tais laikais nebuvo daug jaunų diplomatų, mokančių anglų kalbą“, – teigia rašytoja.
Sovietmečiu išsaugojo konsulatą Niujorke
1936-aisiais A. Simutis trejiems metams buvo išsiųstas į konsulatą Niujorke. Nors pasibaigus kadencijai planavo grįžti į Lietuvą, gimus dukrai – L. Vincės Sruoginis mamai, jam teko pasilikti JAV. Be to, tuo metu prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, o Lietuva buvo okupuota. Nepaisant to, A. Simutis tęsė diplomato darbą egzilyje dar 50 sovietų okupacijos metų. Per visą tą laiką jis išlaikė Lietuvos konsulatą Niujorke, pripažintą JAV valdžios.
„Faktiškai senelis visą gyvenimą dirbo be atlyginimo. Jis gavo tik simbolinį atlygį, o močiutė išlaikė šeimą. Kiti diplomatai pasirinko išeiti iš konsulatų ir ambasadų, emigruoti į Ameriką, užsidirbti ir turėti normalų gyvenimą. Bet mano senelis tapo diplomatu egzilyje. Jis turėjo nepaprastai stiprų atsakomybės jausmą“, – pasakoja Laima Vincė.
Anot jos, skaudūs jo kartos žmonių likimai skatino A. Simutį nuolat galvoti apie ištremtus, sušaudytus ir nukankintus lietuvius ir dirbti jų bei Lietuvos labui.
„Vienas iš jo universiteto draugų buvo sušaudytas nacių, kitas – ištremtas į Sibirą ir ten mirė nuo bado. Senelis visuomet galvodavo apie jo kartos žmones, kurie buvo ištremti, sušaudyti, nukankinti. Tai buvo jo variklis, todėl jis dirbdavo labai daug ir labai ilgas valandas. Jis dirbdavo be poilsio ir viską darydavo dėl Lietuvos ir tų nukankintų ir nužudytų žmonių“, – pažymi rašytoja.
Ji taip pat prisiminė laikotarpį, kai būdama dvidešimt kelerių metų padėdavo A. Simučiui konsulate.
„Senelis ir močiutė gyveno Niujorko priemiestyje, o Niujorke vasarą būdavo labai karšta ir tvanku, tačiau senelis vis tiek eidavo pėsčiomis, važiuodavo traukiniu ar metro iki konsulato. Jis atsisakė samdyti limuzinus ar kviesti taksi ir taip švaistyti pinigus, kurie buvo skiriami iš Lietuvos biudžeto. Jis sakė: kol Lietuvoje žmonės skursta, aš negaliu sau leisti patogumų“, – prisiminimais apie senelį dalijasi Laima Vincė.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, A. Simutis buvo paskirtas atstovu prie JT – jam buvo pavesta sukurti Lietuvos misiją. Tuo metu jam buvo 80 metų, o diplomatinį darbą jis baigė sulaukęs 85-erių.
„Jis galvojo apie tai, kas geriausia Lietuvai“
Nors Laimos Vincės senelis visą gyvenimą atidavė Lietuvai, vieną dieną faksu gavo pranešimą iš Lietuvos URM, kad tą pačią dieną yra atleidžiamas iš pareigų. Tačiau tuomet pagelbėjo prezidentas Algirdas Brazauskas, paskyręs prašomą mėnesį reikalų perdavimui ir atsisveikinimams.
Rašytojos teigimu, A. Simučio atleidimui iš diplomato pareigų greičiausiai įtakos turėjo įtampos dėl Lietuvos konsulato pastato vietos Niujorke. Pasak jos, A. Simutis siūlė įkurti konsulatą netoli JT, kad diplomatams būtų patogesnis susisiekimas, tačiau tam tikrų finansinį interesą turinčių asmenų iniciatyva konsulatas buvo įkurtas Penktojoje aveniu.
„Yra tam tikros gatvės Niujorke, skirtos diplomatinei tarnybai. Tokios yra tradicijos. Bet buvo kitų asmenybių, kurios buvo arti valdžios ir norėjo pasidaryti verslą, todėl prastūmė dabartinę konsulato vietą Penktojoje aveniu. Mes tada visi juokėmės, kad konsulatas yra šalia prabangių parduotuvių. Tai visai ne tas kvartalas, kuriame turėtų veikti diplomatinė tarnyba“, – pasakoja Laima Vincė.
„Mano senelis, būdamas stipraus charakterio, dėl to kovojo, nes tikėjo, kad turi būti tvarka. Jis galvojo apie tai, kas geriausia darbuotojams ir Lietuvai. Gali būti, kad šis ginčas padarė įtaką arba paprasčiausiai grubumas, žmogaus neįvertinimas, kad išsunkėme iš jo, ką galėjome, išnaudojome ir dabar mums jo nebereikia“, – priduria pašnekovė.
Pasak jos, A. Simučiui, visą gyvenimą atidavusiam Lietuvai, tai buvo labai skaudus momentas, tačiau į gyvenimą jis visada stengėsi žvelgti optimistiškai.
„Seneliui buvo skaudu, bet jis buvo optimistiškas žmogus. Jis sakė: „Pagaliau išeisiu į pensiją, rašysiu memuarus, galėsiu prie jūros pasivaikščioti su žmona.“ Anksčiau jis neturėjo laiko asmeniniams dalykams. Tačiau jis tapo konsultantu kitiems konsulams. Jie pas jį ir į namus atvažiuodavo. Jis vis tiek dalyvavo toje veikloje“, – teigia Laima Vincė.
Parengė Vaida Račkauskaitė
