„Daug kas Italijoje nežino, kad Lietuva – Europos Sąjungos narė ir daugiau nei dešimtmetį yra įsivedusi eurą“, – teigia Lietuvą savo namais vadinantis italų istorikas Andrea Griffante.
Į mažą Baltijos šalį daugiau kaip prieš du dešimtmečius jis pirmą kartą atvyko atsitiktinai, tačiau pasiliko dėl gilaus profesinio susižavėjimo Lietuvos krašto istorine įvairove. Daktaro laipsnį Klaipėdoje įgijęs Lietuvos istorijos instituto mokslininkas interviu portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja ne tik apie asmeninę patirtį bei pagrindinius lietuvių ir italų skirtumus.
Propagandos veikimo būdais domėjęsis italų istorikas pabrėžia, kad italai ir kitos Vakarų visuomenės iš Lietuvos galėtų pasimokyti atsparumo dezinformacijai ir tinkamo atsako į hibridines atakas. Jo įsitikinimu, Italijos visuomenė pažeidžiamesnė ir imlesnė Kremliaus naratyvams dėl kelių priežasčių. Tai ir istorijos mokymo spragos, ir žmonių galvose tebegyvuojantis idealizuotas mitas apie Sovietų Sąjungą.
– Andrea, jau daugiau nei dešimtmetį savo namais vadinate Lietuvą, kur Lietuvos istorijos institute tyrinėjate sudėtingus nacionalizmo, humanitarinės pagalbos ir Pirmojo pasaulinio karo procesus. Jūsų biografija įspūdinga – studijos Trieste, daktaro laipsnis Klaipėdoje, moksliniai projektai Paduvoje ir Vilniuje. Kodėl pasirinkote būtent Lietuvą?
– Reikėtų savęs paklausti, ar aš išsirinkau Lietuvą, ar Lietuva išsirinko mane. Į šalį atvykau gana atsitiktinai – 2000-aisiais tėtis buvo pakviestas dalyvauti tapytojų plenere, o aš kartu su juo atvažiavau paatostogauti. Susižavėjau šiuo kraštu. Kaip sakoma: nežinau, kodėl įsimylėjau savo žmoną, bet įsimylėjau. Man lygiai taip pat nutiko su Lietuva.
– Kuo jums pasirodė įdomi Lietuvos istorija?
– Įvairove. Vakarų Europoje istorikai dažnai žvelgia į kitų šalių praeitį per savo pačių patirties prizmę. Ten tiek mokslininkai, tiek paprasti žmonės įsivaizduoja, kad jų istorija yra vientisa, kad egzistuoja viena tauta ir viena nacija. Atvažiavus į Rytų Europą, o mano atveju – į Lietuvą, ryškiai matyti, kad čia situacija kitokia.
Lietuva yra valstybė, kurioje galima rasti itin skirtingų kultūrinių ir kalbinių bendruomenių, kurių istorinė atmintis ir jausmai labai skiriasi. Šis faktas mane žavi. Per šią lietuvišką įvairovę pradėjau naujai matyti ir savo gimtąją šalį.
– Kokių skirtumų įžvelgėte tarp lietuvių ir italų, kai tik atvykote?
– Turbūt svarbiausias bruožas, kurį pastebiu ne tik aš, yra uždarumas. Tas pradinis nepasitikėjimas kitais, juntamas per pirmąjį susitikimą. Tačiau tai pasikeičia – geriau susipažinus, pasitikėjimas sustiprėja.
Lietuvoje man vis dar nepatinka tam tikras ciniškumas kasdienėse situacijose. Pavyzdžiui, atėjus į parduotuvę, kasininkė gali bendrauti labai grubiai. Visgi išmokau suprasti, kad tai tėra paviršutiniškas pirmas įspūdis, gilinant pažintį, žmogus iš tiesų atsiveria.
Kita vertus, dabar man jau nebepatinka didžiulis italų veržlumas ir ne visada priimtinas tenykštis privatumo ir asmeninės erdvės nepaisymas.
– Kokie stereotipai apie Lietuvą paplitę tarp italų? Ar vis dar tenka aiškinti, kad mes nesame Rusijos dalis?
– Nepasakyčiau, kad Lietuva užima ypatingą vietą Italijos geografiniame ar geopolitiniame lauke. Ji dažniau matoma kaip Rytų kraštų visumos dalis ir dalijasi tam tikrais Vidurio ir Rytų Europai taikomais stereotipais.
Tačiau man yra tekę aiškinti, kad Lietuva yra visavertė Europos dalis. Daug kas Italijoje nežino, kad Lietuva – Europos Sąjungos narė ir jau daugiau nei dešimtmetį yra įsivedusi eurą, kad turi itin gilią istoriją. Mažai kas girdėjęs apie Abiejų Tautų Respubliką ar faktą, kad kadaise tai buvo didžiausia valstybė Europoje. Vyrauja požiūris, kad šiame regione neįmanoma dirbti „rimtų darbų“. Tad sakyčiau, kad tai ne tiek specifiniai stereotipai apie Lietuvą, kiek bendras įsitikinimas, kad Rytų Europoje gyvenimo ir profesionalumo lygis yra žemesnis nei Vakaruose.
– Kodėl, jūsų nuomone, vidutinis italas apie Baltijos šalis žino tiek mažai? Tai švietimo sistemos spragos ar vis dar gajus Vakarų ir Rytų Europos susiskirstymas?
– Žvelgdamas į švietimo sistemą, matau istorijos dėstymo problemų. Visas mokymas Italijoje yra sutelktas į Vakarų Europą. Atsimenu, mano laikais apie Rusijos imperiją mokykloje sužinodavome tik mokydamiesi apie Abiejų Tautų Respublikos valstybės padalijimus.
Mano supratimu, tokį požiūrį lemia elementarus žinių trūkumas ir nuostatos trūkumas. Į kitų valstybių istoriją visada žiūrima per didžiųjų šalių prizmę. Taip įsileidžiami klaidingi naratyvai, kuriuos skleidžia būtent tos didžiosios kaimyninės valstybės. Tai pagrindinė priežastis, kodėl italų žinios apie Baltijos šalis dažnai yra neteisingos, supaprastintos ir neleidžia kritiškai vertinti situacijos.
– Ar manote, kad tai pasikeis?
– Vienareikšmiškai atsakyti sunku. Viena vertus, turime daugybę priemonių, kurių neturėjo mūsų tėvai, internetas suteikia milžinišką prieigą prie informacijos. Tačiau kartu pastebiu, kad vidutinis žmogus darosi tingesnis. Jis tampa jautresnis propagandai, o ši dabar randa vis lengvesnių būdų pasiekti auditoriją.
Taigi, galimybių sužinoti tiesą turime daugiau nei bet kada, tačiau kartu išaugo ir rizika, nes tie patys įrankiai, kurie leidžia mums mokytis, tapo pagrindiniais kanalais dezinformacijai sklisti. Ar sugebėsime tuo tinkamai pasinaudoti – didelis klausimas.
Italijoje matome stiprų Rusijos propagandos buvimą. Italija įvardijama kaip vienas pažeidžiamiausių ES frontų, o propagandinių interpretacijų randama net vadovėliuose. Kodėl italų visuomenė yra tokia imli Maskvos naratyvams?
Gilinausi į šią problemą. Italijoje iki pat 20 amžiaus 10-ojo dešimtmečio buvo labai stipri kairioji kultūra, kuri istoriškai buvo palanki Maskvai. Žlugus Sovietų Sąjungai ir subyrėjus tam socialiniam konstruktui, žmonių galvose liko tik mitas. Būtent tas idealizuotas mitas apie Sovietų Sąjungą šiandien yra pagrindinė palankaus požiūrio į Rusiją priežastis. Žmonės į dabartinę Rusiją žiūri per tą seną nostalgišką prizmę.
– Kokį pokytį pastebite Italijos visuomenės mąstyme po 2022-ųjų vasario 24-osios, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą?
– Manau, pokytis vyksta, bet jis dalinis. Sakyčiau, karas dar labiau supriešino dvi Italijas. Viena stovykla tebežvelgia per Rusijos prizmę, ignoruoja realybę ir teigia, kad NATO ir Vakarai vykdė „provokacijas“, o Rusija tiesiog į jas atsakė.
Kita stovykla supranta, kad šis karas yra tiesioginis demokratinių vertybių ir valstybės suvereniteto puolimas. Ši Italijos dalis vienareikšmiškai palaiko Ukrainą ir mato savo šalį kaip aktyvią Vakarų aljanso dalį. Nors karas privertė daugelį italų pagaliau pažinti Ukrainą ir iš dalies pakeitė požiūrį į Rusijos politinę kultūrą, visuomenė vis dar susiskaldžiusi.
Rusijos propaganda meistriškai naudojasi šiuo skilimu. Turime suprasti, kaip ji veikia. Pavyzdžiui, suteikiant eterį Lavrovui (Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui – red. past.) tradicinėse medijose, palankumas Rusijai vargu ar stiprėja, tačiau socialiniai tinklai yra kur kas pavojingesnis įrankis. Jie nutaikyti į dvejojančius žmones, kurie dar nėra pasirinkę pusės. Būtent per socialines medijas propaganda efektyviausiai didina sau palankių žmonių gretas.
