Vilniuje balandžio pabaigoje buvo įteikta trečioji Dausų šeimos literatūros premija, kuria siekiama skatinti lietuvių kūrybą ir įprasminti išeivijos palikimą. Kaip pasakoja Kanados lietuvių fondo tarybos pirmininkas dr. Arūnas Pabedinskas, premija įgyvendina Aldonos Dausaitės-Empakerienės testamentinę valią ir išeivijos mecenatystės tradiciją.
Pasak jo, fondas į šį procesą įsitraukė tuomet, kai į jį kreipėsi Ontarijo provincijos institucija, atsakinga už palikimų administravimą.
Buvo kilę neaiškumų dėl A. Dausaitės-Empakerienės testamento įgyvendinimo, todėl fondui patikėta padėti realizuoti jos valią.
„Jos testamente buvo išreikštas noras įsteigti literatūrinę premiją – pagerbti šeimą ir kartu remti lietuviškus reikalus“, – sako A. Pabedinskas.
Plačiau – LRT KLASIKOS laidos „Ryto allegro“ įraše:
Vis dėlto įgyvendinti šį sumanymą nebuvo paprasta – testamentas parašytas dar gana jauname amžiuje, o dalis jame minimų organizacijų per laiką išnyko. Todėl, anot pašnekovo, teko ieškoti sprendimų, kaip prasmingai pritaikyti pirminę idėją šiandienos kontekste.
„Įsipareigojome įgyvendinti jos norą – įsteigti premiją ir kartu remti lietuvių bendruomenę išeivijoje“, – teigia jis.
Pasak A. Pabedinsko, literatūrinės premijos idėja natūraliai siejasi su Aldonos šeimos aplinka ir veikla lietuvių bendruomenėje.
„Jos tėvai buvo aktyvūs lietuvių bendruomenėje Rygoje – mama mokė suaugusius lietuvių kalbos, padėdavo lietuviškoms bibliotekoms ir laikraščiams, o tėvas rūpinosi mokslo reikalais, buvo atsakingas už lietuviškos gimnazijos atkūrimą“, – pasakoja jis.
Vis dėlto tiksliai atsekti premijos sumanymo motyvų jau neįmanoma – tiek pati A. Dausaitė-Empakerienė, tiek jos vyras tuo metu jau buvo mirę, vaikų neturėjo, artimų giminaičių Kanadoje nebuvo.
„Nebuvo ko atsiklausti, kokia buvo jos motyvacija ir kaip ji priėjo prie to noro“, – pripažįsta pašnekovas.
Premijos struktūra
Premija išsiskiria ir struktūra – ji skiriama ne vienam, o trims kūrėjams. Anot A. Pabedinsko, toks sprendimas priimtas įvertinus fondo finansines galimybes.
„Matėme, kad pajamos bus gana didelės, todėl svarstėme – skirti vienam ar keliems. Nusprendėme, kad geriau skatinti daugiau rašytojų, ypač pradedančių“, – aiškina jis.
Be to, premija atspindi ir išeivijos specifiką – siekiama remti autorius, kuriančius ne lietuvių kalba, ir išverstą jų kūrybą pristatyti Lietuvos skaitytojams.
„Remiame ir tuos, kurie nerašo lietuviškai, bet jų kūryba išverčiama, kad ją būtų galima skaityti Lietuvoje“, – teigia A. Pabedinskas.
Pagrindinė premija siekia 15 tūkst. eurų ir skiriama už originalią grožinės literatūros knygą, parašytą ir išleistą lietuvių kalba. Tokia pati suma numatyta ir už į lietuvių kalbą išverstą kūrinį – šiuo atveju ji lygiomis dalimis atitenka autoriui ir vertėjui. Dar 7 tūkst. eurų skiriama už debiutinę knygą, parašytą lietuvių kalba arba į ją išverstą.
Vis labiau pripažįstama
Dar viena išskirtinė premijos dalis – finansinė paskata leidykloms. Pasak pašnekovo, tai daroma sąmoningai, siekiant, kad apdovanotos knygos pasiektų kuo platesnę auditoriją.
„Jei visuomenė apie knygą nežino, iš premijos mažai naudos. Todėl nusprendėme paremti leidyklas, kad jos daugiau komunikuotų, – taip knygos pasiekia daugiau skaitytojų“, – sako jis.
Anot fondo pirmininko, nors premija dar gana jauna, jai keliami ambicingi tikslai – tapti reikšmingu literatūros lauko įvertinimu.
„Tikimės, kad ji taps viena iš prestižinių premijų – ir dėl skiriamos sumos laureatams, ir dėl to, kad tai yra asmeninė ponios Empakerienės mecenatūra. Kanados lietuvių fondas tokiu būdu rūpinasi Lietuvos kultūra“, – teigia A. Pabedinskas.
Jis pastebi, kad per trejus metus premija jau ima įsitvirtinti. „Po truputį stiprėja jos vardas – jau ir patys rašytojai, ir leidyklos mato ją kaip svarbią“, – sako jis.
Dėmesys vertėjams
Vis dėlto sistema dar nėra galutinai nusistovėjusi. Pasak A. Pabedinsko, ieškoma būdų, kaip premiją tobulinti, ypač kalbant apie vertimų kategoriją.
„Pirmais metais neturėjome kam įteikti premijos [vienoje iš kategorijų] – nebuvo išverstos lietuvių kilmės autoriaus, rašančio kita kalba, knygos. Pastaruosius dvejus metus tokių knygų atsirado, bet tik po vieną“, – pasakoja jis.
Todėl svarstoma lankstesnė alternatyva – jei konkrečiais metais tinkamo kūrinio nėra, premiją skirti tik vertėjui.
„Kilo mintis, kad tais metais, kai neatsiranda lietuvių kilmės autoriaus kita kalba parašyto kūrinio, išversto į lietuvių kalbą, būtų galima apdovanoti tiesiog geriausią vertimą“, – svarsto A. Pabedinskas.
Premijos organizatoriai vertėjams skiria ypatingą dėmesį – jų indėlis prilyginamas autoriaus darbui.
„Iš pradžių buvome numatę 70 proc. autoriui ir 30 proc. vertėjui, bet pergalvojome – santykis turėtų būti lygus. Be autoriaus vertėjas neturėtų darbo, bet be vertėjo knyga nebūtų skaitoma Lietuvoje“, – aiškina A. Pabedinskas.
Ryšys su Lietuva
Pasak jo, Kanados lietuvių bendruomenėje ryšys su Lietuvos kultūra išlieka, tačiau kiekvienas jį palaiko savaip – vieni labiau įsitraukia į kultūrinę veiklą, kiti – į politinę ar bendruomeninę.
„Aš pats daugiausia rūpinuosi lietuvių veikla Kanadoje – šiuo metu net per daug“, – juokiasi jis.
Vis dėlto technologijos leidžia palaikyti nuolatinį ryšį su Lietuva – nuo televizijos laidų iki kultūrinio turinio internete.
„Dabar per internetą galima daug ką stebėti – žmonės žiūri laidas, seka, kas vyksta Lietuvoje“, – pasakoja A. Pabedinskas.
Lietuviškos knygos ir įvairios kitos kultūros prekės Kanadą pasiekia ir fiziniu būdu – jų atveža pavieniai asmenys ar bendruomenės nariai, kurie vėliau platina per renginius ar parapijas.
„Žmonės iš Lietuvos atsiveža knygų, marškinėlių, maisto, kitų lietuviškų dalykų ir parduoda per renginius – taip nemažai kas įsigyja“, – sako jis.
Kanados lietuvių fondo pirmininkas sako, kad didžiausias iššūkis lietuvybei – jos tęstinumas šeimose.
„Kai vaikai auga angliškoje ar prancūziškoje aplinkoje, lietuvybę išlaikyti sunku. Tai įmanoma tik tada, jei tėvai namuose kalba lietuviškai, leidžia vaikus į lituanistines mokyklas. Kai tėvams lietuvybė ne tokia svarbi, vaikai dažniausiai nutolsta“, – sako jis.
Pasak pašnekovo, reikšmingą vaidmenį atlieka ir bendruomeninė veikla – šokiai, chorai ar organizacijos, padedančios vaikams natūraliai įsilieti į lietuvišką aplinką. Kitaip dalis jaunimo nuo lietuvių bendruomenės nutolsta.
Bendradarbiavimas sumažėjo
Kalbėdamas apie lietuvybės išsaugojimo galimybes, A. Pabedinskas pabrėžia, kad Kanados lietuvių fondas siekia stiprinti bendruomenes ir įtraukti jaunąją kartą.
„Vienas mūsų tikslų – suteikti tvirtą finansinę atramą organizacijoms, kurios sudaro jaunimui galimybes būti tarp lietuvių, susidraugauti ir pajausti, kad lietuviška tapatybė yra vertinga jų gyvenimo dalis“, – teigia jis.
Glaudžiausi ryšiai Kanados lietuvius sieja su JAV bendruomene. Pasak pašnekovo, juos palaikyti padeda bendri renginiai ir stovyklos.
„Tai Šiaurės Amerikos dainų ir šokių šventės, taip pat skautų, ateitininkų stovyklos – vaikai iš JAV atvyksta į Kanadą, o iš Kanados vyksta į JAV. Per jas užsimezga ryšiai“, – sako A. Pabedinskas.
Jo teigimu, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo keitėsi ir bendruomenių veiklos pobūdis – jei anksčiau jas vienijo siekis atkurti valstybę, dabar daugiau dėmesio skiriama ryšiams su Lietuva stiprinti ir jai padėti.
„Tačiau šiek tiek sumažėjo tas bendradarbiavimas“, – pripažįsta pašnekovas.
Kalbėdamas apie Kanados lietuvių fondą, jis pabrėžia mecenatystės tradiciją – fondas valdo neliečiamą kapitalą, o veikla finansuojama iš jo sukauptų pajamų.
„Pavyzdžiui, iš Antano Tamošaičio gavome įnašą remti Tamošaičių galeriją „Židinys“ Vilniuje. Kasmet iš šio fondo skiriame lėšų galerijos veiklai“, – sako A. Pabedinskas.
Pasak jo, taip formuojamas ir vadinamasis „fondelis“ – iš palikimų sukauptos lėšos, skiriamos kultūros projektams ir stipendijoms.
Tarp remiamų iniciatyvų – ir stipendijos Lietuvos universitetuose.
„Esame gavę įnašų iš Kanadoje gerai besivertusių lietuvių, kurie norėjo steigti stipendijas, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose – jie patys ten studijavo“, – pasakoja jis.
Parengė Ignas Ramanauskas.
