Sekmadienį teatre šalia Čikagos surengtas jubiliejinis, 70-mečiui skirtas, legendinės Čikagos lietuvių operos pasirodymas. 1956-aisiais lietuvių išeivijos Čikagoje įkurta opera šiandien Jungtinėse Valstijose unikali kaip galbūt vienintelė ilgiau nei pusę amžiaus statanti spektaklius tautine kalba.
Tai – unikalus reiškinys.
„Pasaulinę reikšmę turintis, aš manyčiau. Tai yra Čikagos lietuvių opera“, – tvirtina režisierius Nerijus Petrokas.
Čikagos lietuvių opera yra ir kultūrinis židinys, kai kas dvejus metus vyksta spektakliai, operos pastatymai.
„Ne visi yra girdėję apie Čikagos lietuvių operą, nors mūsų pasaulyje, kurie dainuojame Kaune ar Vilniuje, ar Klaipėdoje, tai mums Čikagos lietuvių opera nuo pirmųjų studijų metų, kai pradėjom apie šią operą išgirsti, tai būdavo toks mitas, tokia legenda, į kurią papulti būdavo didžiausia svajonė“, – teigia operos solistas Liudas Mikalauskas.
Lietuvą okupavus sovietams, tarpukario Kauno operos meistrai pasirodymus perkėlė iš pradžių į pokario Vokietijos pabėgėlių stovyklas, o netrukus – už Atlanto.
„Paskui – ką gi, paskui emigracija į Ameriką, ir čia vargom fabrikuose smarkiai“, – anksčiau yra pasakojęs Čikagos lietuvių operos solistas Stasys Baras.
Tuos vargus atsimena ponia Dalia, net 50 metų dainavusi Čikagos lietuvių operoje, su tėvais į Ameriką laivu atplaukusi iš pabėgėlių stovyklų Vokietijoje.
„Dauguma atvažiavo 1949 metais, mes –1950 metais“, – prisimena Dalia Stankaitis.
Čikagoje okupuotos šalies kultūrinis elitas čia atkūrė tai, ką sovietai atėmė. Ponia Dalia ėjo klausyti „Rigoleto“ operos, pirmosios, pastatytos Čikagos lietuvių. Nuo 1956-ųjų Čikagos lietuvių opera tapo institucija, o ponia Dalia prisijungė dainuoti.
„Nuėjau į pirmą repeticiją, galvojau, pasakysiu, kad nepatiko, ir neisiu daugiau. Bet patiko nesvietiškai“, – mintimis dalijasi Čikagos lietuvė D. Stankaitis.
Išeivijai tai buvo misija išsaugoti savo kalbą, tapatybę, kultūrą – to jiems trūko, LRT teigia Čikagos lietuvių operos choro vadovė Nida Grigalavičiūtė.
„Tai yra vienintelė organizacija Amerikoje, kuri 70 metų dainuoja sava kalba“, – sako Čikagos lietuvių operos valdybos prezidentas Mindaugas Razumas.
Iš tarpukario Kauno, per Vokietijos stovyklas – į didžiausias Čikagos sales.
„Statydavom du savaitgalius – šeštadienį, sekmadienį ir kitą šeštadienį bei sekmadienį, tai sueidavo žmonių, pagalvokit, netoli penkių tūkstančių“, – prisimena D. Stankaitis.
Bet pragyvendavo jie ne iš operos, o imigrantų darbų.
„Užsidėjai fraką, savaitgalis, koncertas, gražu, smagu – priimtas kaip žmogus. Grįžti – vėl į fabriką“, – yra pasakojęs Čikagos lietuvių operos solistas Jonas Vaznelis.
Dabar į fabriką nuo scenos skubėti nebereikia, bet tarp Čikagos lietuvių ir Lietuvos operų išlikęs skirtumas. Šiandien Lietuvoje operos dažnai – originalo kalba.
„O čia išlikusi ta senoji tarpukario tradicija, kad turi suskambėti lietuvių kalba, ir įdomu prisiliesti prie vertimo. Prisimenu, būdavo, Mefistofelį, pavyzdžiui, Lietuvoje dainuodavom: „Ta gražuolė nekantrauja, kaip ji nori vyro naujo“. O į Čikagą atvažiuoji: „Net ir velniui neradybos su sena merga vedybos“, – pasakoja operos solistas L. Mikalauskas.
Operos 70-mečiui pasirinktas operos „Marta“ libretas, mat ši opera turi laimingą pabaigą. Per savo gyvavimą Čikagos lietuvių opera pastatė per keturiasdešimt operų.
