„Kitiems neįsiūlysi naujo rūbo – nori, kad būtų dėvėti“, – apie pasikeitusį žmonių požiūrį į dėvėtus drabužius sako jais prekiaujanti 65-erių Eugenija Urbonienė. Po turgus su vyru važinėjanti ir Dusetuose parduotuvę valdanti moteris džiaugiasi, jog toks darbas leidžia palaikyti artimą ryšį su bendruomene. Geri tie dusetiškiai, nors ir buvo kartą bandę apvogti, teigia ji.
Asortimentas – nuo galvos iki kojų
Su LRT RADIJU Eugenija susitinka savo dėvėtų drabužių parduotuvėje pačiame Dusetų centre. Apskritai verslauti moteris pradėjo prieš daugiau nei du dešimtmečius, o pačią parduotuvę atidarė 2002-aisiais, kad dukra turėtų nuolatinę darbo vietą.
Kol dukra darbuojasi parduotuvėje Dusetuose, pati Eugenija su vyru dėvėtais drabužiais prekiauja tiek šio miesto, tiek Zarasų turguose. Taip įdomiau negu sėdėti vienoje vietoje, tvirtina ji.
„Važinėjame po turgus, nes turguje gyvenimas visai kitoks: ir žmonių daugiau, ir parvažiuoji jau iki pietų namo. O čia reikia sėdėti iki vakaro. Nuobodoka, reikia veiksmo. (...) Bendraujame, išsiverdame kavos, kartu geriame, pusryčiaujame. Man patinka žmonės, aš juos myliu.
(...) Jeigu į Zarasus nuvažiuojame kokią 5 val., 7 val. būname išsikrovę, nuo 11–11.30 val. atgal kraustomės. Judame, tokia kaip ir mankšta, įdomu. Neįsivaizduoju kitokio darbo. Dirbau sovietiniais laikais pardavėja, tai čia, aišku, susiję viskas“, – pasakoja laidos „Už Vilniaus“ herojė.
Asortimentą tiek turguje, tiek parduotuvėje verslininkė siūlo platų – apsirengti pas ją gali nuo galvos iki kojų. Ir kainų įvairių būna: pavyzdžiui, striukę čia gali gauti ir už 5, ir už 40 eurų.
Nors anksčiau žmonės vengdavo pirkti dėvėtus drabužius, sakydavo, jog tai rodo tam tikrą nepriteklių, moteris džiaugiasi, jog pastaruoju metu taip galvojančių lieka vis mažiau.
„Turėjau tokią draugę, kai mes dar patys neprekiavome. Aš rinkausi rūbus dėvėtus, o ji prilėkė prie manęs ir paklausė: „Ką tu čia darai? Čia gėda, ateik pas mane, palėpėje turiu rūbų.“ O dabar ji pati perka iš čia.
(...) Ne gėda tikrai (pirkti dėvėtus drabužius – LRT.lt). Pavyzdžiui, vaikams labai ieško. Tiesiog moterys vaikšto su sąrašais, su centimetrais, kas turi daugiau vaikų, ir perka, nes vaikai išauga naujus drabužėlius. O čia nusiperka už porą eurų, tai negaila paskui išmesti“, – sako pašnekovė.
Perka net panešiotus apatinius
Įdomu tai, jog nors verslininkė parduotuvėje turi ir naujų drabužių, dar su etiketėmis, neretai jų žmonės kaip tik nenori pirkti – prašo, kad būtų būtent dėvėti.
„Kitiems neįsiūlysi naujo rūbo – nori, kad būtų dėvėti. Kokybė geresnė, firmas žiūri. Moteris anąsyk atėjo – va, man reikia „Replay“ džinsų. Na, iš kur aš jai paimsiu „Replay“ džinsus?“ – juokiasi Eugenija.
Moteris teigia pastebinti ir tokią tendenciją – žmonės yra linkę pirkti jau panešiotus apatinius, liemenėles ir kojines.
„Anksčiau, kai pradėjome dirbti, visi pirkdavo. Dabar, kai nauji rūbai yra pigesni, žmonės renkasi. Šiaip taip perka, nevežtume gi“, – tvirtina ji.
Atsižvelgdama į klientų norus gauti aukštos kokybės drabužių, moteris juos perka darydama griežtesnę atranką nei pačioje verslo pradžioje.
„Kai pradėjome dirbti, važiuodavome su mažu golfiuku, kur telpa 300 kilogramų, kiekvieną savaitgalį į Klaipėdą. Paskui kažkaip atsirenki. Daugiau imame dabar brangesnius, kokybiškesnius rūbus, kad būtų mažiau išmetimų“, – atskleidžia laidos „Už Vilniaus“ herojė.
Kad prisivežtų kuo mažiau pirkėjų nedominančių drabužių, moteris sako nuolat besidominti, kas šiuo metu yra madinga.
„Matai, kaip jaunimas vaikšto apsirengęs, vasarą privažiuoja miesto žmonių, tai vis vien kažkaip orientuojiesi. Žiūri visokias laidas per televizorių, (...) pasižiūri dar internete, įsivedi, kas madinga, kokios spalvos, batai“, – aiškina verslininkė.
Į parduotuvę buvo įsilaužę vietiniai
Visgi pasitaiko, jog kai kurie drabužiai klientų nepatraukia ilgus metus. Štai, pavyzdžiui, vienai porai batų Eugenija šeimininkės ieškojo trejus metus. Jeigu pirkėjo suvilioti per ilgą laiką nepavyksta, daiktus tenka tiesiog išmesti.
„Šiemet rudenį pardaviau moteriškus batus. Trejus metus vežiojau pirmyn atgal, pirmyn atgal. Kaina nedidelė – 15 eurų, 42 dydis. Gal dėl to taip ilgai vežiojau. Tikriausiai jie ir yra ilgiausiai neparduoti batai. Jau net akis išgraužė.
(...) Kitais aš atsikratau, pavežioju, nenuperka, ir į konteinerį. Anksčiau tai dar atiduodavau į Antazavės vaikų namus – ir batų, ir rūbų. O dabar tiesiog atsikratai jų arba pasiūlai kam nors. Čia dabar Dusetose yra atiduotuvė. Atiduodu rūbus tokiai moteriškei, kuri tuo užsiima, ir paskui jie pasidalina visi“, – sako pašnekovė.
Kaip pažymi Eugenija, per 20 metų valdant parduotuvę yra buvę visko – ir geresnių, ir sunkesnių laikų. Viena iš verslininkę kadaise užklupusių nelaimių – į parduotuvę buvo įsilaužę vietos gyventojai „pijokėliai“.
„Parduotuvę yra išplėšę. (...) Įlindo per sandėlį, dabar durys pakeistos, o buvo paprastos. (...) Primėtyta degtukų, matyt, šviesos nedegė. Kasa buvo atidaryta, pinigų kasoje nebuvo. Niekas nepaimta, išėjo. Tikėjosi, matyt, pinigų rasti“, – prisimena moteris.
Nepaisant įvairių sunkumų, verslas toliau gyvuoja ir pabaigos nemato. Kad tik sveikatos būtų.
„Patalpos savos, nereikia mokėti. Aš jau už save mokesčių nebemoku, nes senjorė. Tai dabar kažkaip lengviau. Anksčiau, kai reikėdavo sumokėti mokesčius, būdavo visokių mėnesių. (...) Bet dirbi, stengiesi, (...) sukiesi kaip voverė rate“, – atvirauja Eugenija.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Už Vilniaus“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė
