Maksimaliai tarptautinio bakalaureato egzaminus išlaikęs Kauno jėzuitų gimnazijos abiturientas Tomas Morkus sau į praeitį parašytų popierinį laišką ranka ir palinkėtų: „Daryk tai, kas tau patinka, ir neklausyk kitų, kurie sako, kad tai neįmanoma.“ Vaikinas rudenį išvyks studijuoti į garsų JAV universitetą.
T. Morkus gimnazijoje pasirinko aukštesniuoju lygiu mokytis istoriją, ekonomiką ir anglų kalbą, o standartiniu – lietuvių kalbą, matematiką ir chemiją. Visų šių dalykų egzaminus abiturientas išlaikė maksimaliu įvertinimu – 7 balais. O dar trejetą balų, kas taip pat yra maksimalu, gavo už papildomus tarptautinio bakalaureato programos įvykdytus reikalavimus. Tarkime, rašė esė.
„Pasirinkau temą apie diasporos lietuvių pagalbą Lietuvai. Kadangi metus gyvenau Čikagoje, užmezgiau nemažai ryšių, ši tema man pasirodė prasminga, ypač šiandien, kai siekiama stiprinti ryšį tarp Lietuvos ir diasporos. Už šį darbą gavau aukščiausią įvertinimą“, – pasakojo Tomas.
– Kiek reikia atiduoti, kad rezultatai būtų tokie aukšti?
– Turbūt svarbiausia – kryptingai dirbti. Man atrodo, kad tam reikia gero laiko planavimo, motyvacijos, o kartais ir prisivertimo. Bet galų gale viską lemia meilė žinioms, mokymuisi.
Man asmeniškai tiesiog patinka mokytis ir sužinoti naujų dalykų. Stengiuosi būti atviras naujovėms ir įvairioms nuomonėms.
– Mokėtės daug ir gerai nuo pat pirmos klasės?
– Sunku apie save taip kalbėti, bet buvau geras mokinys ir pradinėje mokykloje. Vėliau galbūt prisidėjo mūsų gimnazijos jėzuitiška etika. Susidėlioji laiką, dirbi ne tik dėl savęs, bet ir dėl bendruomenės.
Man patinka stebėti žmones, kuriems savo srityje labai gerai sekasi. Tarkime, bendrauju su buvusiu gimnazistu – jis prieš trejus metus baigė gimnaziją ir taip pat surinko maksimalų rezultatą. Arba su tais, kuriems iki jo pritrūko visai nedaug.
Tas žmogus sakė: „Kai ji nuvažiavo į Harvardą, ten visi buvo geriausi. Jai neliko nieko kito, kaip ir pačiai būti geriausiai.“
Būtent tokie žmonės mane motyvuoja stengtis ir augti. Be to, bendruomenė, kurioje mokiausi, irgi labai motyvavo, mane supo žmonės, kurie taip pat siekia geriausių rezultatų.
Metus pagal mainų programą mokiausi Amerikoje, gyvenau pas lietuvį Alexanderį Rimą Domanskį, labai įkvepiančios asmenybės, be jo pagalbos nebūčiau ten, kur esu. Jis pasakojo apie savo dukrą, kuri įstojo į Harvardą. Tas žmogus sakė: „Kai ji nuvažiavo į Harvardą, ten visi buvo geriausi. Jai neliko nieko kito, kaip ir pačiai būti geriausiai.“
Man patinka žmonėms rašyti ranka – siųsti atvirukus ir laiškus.
Ir mūsų klasėje, ir gimnazijoje yra daug nuostabių žmonių – savo srities profesionalų, labai užsidegusių mokytis. Tai skatina neatsilikti. Tada nebelieka nieko kito, kaip tik stengtis būti geriausiam tarp geriausiųjų.
Labai džiaugiuosi ir mūsų laidos, ir klasės rezultatais. Tikrai gerai pasirodėme.
– O kiek svarbi aplinka namuose? Juk ugdymas prasideda dar gerokai iki mokyklos – nuo pirmųjų knygų, žaidimų, pokalbių.
– Galiu padėkoti tėvams, seneliams ir visiems kitiems, kurie prisidėjo prie mano ugdymo.
Man atrodo, kad skaitymas ankstyvame amžiuje yra labai svarbus. Bent jau man jis buvo svarbus. Pažįstu ne vieną žmogų, kuris anksti pradėjo skaityti. Lavinamieji žaidimai taip pat padeda lavinti logiką, o ir sukuria stiprius smalsumo pamatus, kurie padeda nebijoti ieškoti nestandartinių problemų sprendimo būdų.
Ypač matematikoje ar ekonomikoje ne viską galima pamatyti iš karto. Kartais reikia tiesiog išmąstyti sprendimą. Juokinga, bet net dabar skaitau knygą apie tai, kaip tapti geresniu matematiku.
Ir dar vienas dalykas, kuris man atrodo labai svarbus. Jei vaikas jaučia natūralų polinkį kuo nors domėtis, jo nereikėtų stabdyti ar bandyti nukreipti kita linkme. Kai tas interesas kyla iš vidaus, jis yra visai kitoks, nei primestas.
– Tėvai jūsų nestabdė?
– Pastaraisiais metais labai pamėgau skaityti knygas. Ir kuo daugiau skaitau, tuo labiau suprantu, kiek daug dar nežinau.
Visą gyvenimą sakiau, kad esu humanitaras – man patinka istorija, teisė, filosofija ir panašūs dalykai. Bet prisimenu, kad jau vaikystėje man visai neblogai sekėsi matematika. Galbūt tiesiog buvau įsikibęs į įsitikinimą, kad ji ne man, kad man nesiseks. Dabar suprantu, kad tas įsitikinimas nebuvo teisingas.
Taip, man pasisekė augti šeimoje, kurioje tėvai leido gana laisvai rinktis savo kryptį. Ilgą laiką iš tikrųjų nežinojau, ką norėčiau studijuoti ir kuo norėčiau užsiimti.
Įstojau į Browno universitetą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Man labai patinka jų modelis – iki antrų studijų metų pabaigos nereikia deklaruoti pagrindinės studijų krypties. Gali lankyti įvairius kursus, išbandyti kelis variantus ir tik tada apsispręsti.
Šiuo metu planuoju studijuoti ekonomiką ir kurią nors socialinių mokslų kryptį. Labai vertinu kalbas – jos man yra būdas augti kaip žmogui ir kaip visuomenės nariui.
– Kodėl būtent JAV?
– Kai 2023 metais pagal gimnazijos organizuojamą mainų programą vykau į Čikagą ir gyvenau amerikiečių lietuvių šeimoje, mane labai sužavėjo JAV švietimo modelis.
Todėl į edukacinę kelionę leisiuosi Amerikoje – man labai patinka, kad ten niekas neverčia labai anksti apsispręsti, gali atrasti save.
Europoje dažnai tikimasi, kad žmogus gana anksti apsispręs, ką studijuos. O Amerikoje studentui suteikiama daugiau laisvės. Tikrai ne visi tiksliai gali pasakyti: „būsiu inžinierius“ arba „būsiu bankininkas“.
Sakyčiau, kad požiūris, jog visam gyvenimui turi pasirinkti vieną profesiją, senamadiškas ir po truputį praranda aktualumą. Šiandieniame pasaulyje skirtingos sritys susipina.
Todėl į edukacinę kelionę leisiuosi Amerikoje – man labai patinka, kad ten niekas neverčia labai anksti apsispręsti, gali ieškoti, bandyti, atrasti save.
– Tikitės būtent ten save atrasti?
– Sakyčiau, apskritai gyvenime pavojinga sakyti, kad jau atradai save, nes žmogus yra labai dinamiškas.
Neseniai klausiau vienos laidos apie vieną filosofą Peterį Sloterdijką, kuris sako, kad žmogus visą gyvenimą mokosi, jis nėra baigtinė būtybė. Ketinu perskaityti jo knygą „Privalai pakeisti savo gyvenimą“. Manau, mokysiuosi visą gyvenimą.
Geriau save suprasti man padeda išėjimas iš mokyklos burbulo, įsitraukimas į visuomeninę veiklą, darbas su nevyriausybinėmis organizacijomis, padėjo atlikta praktika Seime.
Kartu tai padeda geriau suprasti pasaulį – visuomenę, šalies ekonominę, politinę ir socialinę situaciją. Tai padeda suprasti, kas tau išties rūpi.
Gal skamba amerikietiškai, bet aš esu žmonių žmogus – man labai įdomūs žmonės. Stengiuosi į kiekvieną žmogų žiūrėti kaip į unikalią asmenybę.
Savanoriavau Lietuvos Raudonajame Kryžiuje. Prasidėjus karui Ukrainoje įsitraukiau į nevyriausybinės organizacijos, kuri prieš rinkimus padėjo žmonėms priimti informacija pagrįstus sprendimus dėl kandidatų, veiklą. Tokios patirtys yra labai vertingos, jas rekomenduočiau kiekvienam.
– Kaip jūs įsivaizduojate savo ateitį?
– Sąmoningai vengiu šio klausimo. Man atrodo, būtų netikslinga dabar pateikti paviršutinišką atsakymą, o po penkerių ar dešimties metų pagalvoti: „Kokią nesąmonę tada pasakiau.“
Nuvykęs į Ameriką sutiksiu labai įvairių žmonių. Stengsiuosi dalyvauti įvairiuose renginiuose, bendrausiu su lietuvių diaspora. Tikiuosi sutikti įvairių žmonių ir galbūt atrasiu tai, kas patiks ir man.
Neseniai sulaukiau galimybės prisijungti prie naujo analitinio centro (think tank), kurį įkūrė britų žurnalistas Edwardas Lucasas. Priėmiau šį iššūkį – šiek tiek dirbau su duomenimis, programavimu. Iki šiol nebūčiau pagalvojęs, kad energetika gali būti tokia įdomi. Mokykloje retai susimąstome apie tokius dalykus kaip dujos, nafta ar elektra.
Man visada buvo įdomi gynyba, geopolitika. Teise susidomėjau tik prieš keletą metų. Manau, kad kažkur šių sričių sankirtoje galėčiau atrasti save – galbūt kaip verslo konsultantas, gal kaip savo srities ekspertas, o gal kaip nuosavo verslo kūrėjas.
– O vaikystėje turėjote svajonių, kuo būsite suaugęs?
– Taip. Sakydavau, kad būsiu karinio lėktuvo pilotas. Bet tokio, kokie būdavo Pirmojo pasaulinio karo metais, man būdavo labai įdomi jų konstrukcija. Tie lėktuvai atrodė labai romantiški.
– Ne vienas aukštų rezultatų pasiekęs abiturientas yra įvardijęs kokią nors aistrą, kuri padeda atsikvėpti po intensyvaus mokymosi. Jūs tokią turite?
– Žaidžiu golfą, patinka važinėti dviračiu. Tiesa, šią vasarą važiuodamas dviračiu patekau į avariją – mane partrenkė automobilis. Dar matyti randas – ranka buvo operuota, įdėtos plokštelės. Buvo liūdna, nes kaip tik turėjau vykti į Šveicariją ir minti dviratį kalnuose.
Labai mėgstu gamtą. Dar labai mėgstu skaityti knygas – klasikinę pasaulio literatūrą, filosofiją. Atrodo, būtent tai mane labiausiai motyvuoja gyvenime.
– Ką skaitote?
– Šiuo metu skaitau Henryko Sienkiewicziaus romaną „Ugnimi ir kalaviju“. Juolab neseniai buvau Lenkijoje.
Per savo kalbą, baigdamas gimnaziją, citavau Adomą Mickevičių. Jis dirbo mūsų mokykloje. Įdomu tai, kad pats A. Mickevičius tuos metus Kaune laikė vienais liūdniausių savo gyvenime – tuo metu mirė jo mama, nutrūko pirmoji meilė, jam buvo nuobodu. Tačiau vėliau, išvykęs iš Lietuvos, jis visą gyvenimą jos ilgėjosi, sakė: „Litwo, Ojczyzno moja! Ty jesteś jak zdrowie!“ („Tėvyne, Lietuva, mielesnė už sveikatą!“).
Jeigu reikėtų išskirti vieną didžiausią įspūdį palikusią knygą, turbūt paminėčiau Milano Kunderos „Nepakeliamą būties lengvybę“. Ji davė labai daug peno apmąstymams – apie santykius su žmonėmis, apie savo vaidmenį visuomenėje, apie moralinius pasirinkimus kritinėse situacijose.
– Jeigu šiandien galėtumėte kažką pasakyti sau pirmokui ar darželinukui, ką jam pasakytumėte?
– Turbūt parašyčiau labai ilgą laišką. Man patinka žmonėms rašyti ranka – siųsti atvirukus ir laiškus. Bet jeigu reikėtų viską sutalpinti ant atviruko, parašyčiau: „Daryk tai, kas tau patinka, ir neklausyk kitų, kurie sako, kad tai neįmanoma. Nes tai yra įmanoma.“
