Trapios JAV ir Irano paliaubos kol kas laikosi, tačiau kėdės prie derybų stalo tebėra tuščios. Nė viena pusė nerodo noro daryti kompromisus, nors abi supranta, kad atsidūrė situacijoje, kurioje nėra laimėtojų, LRT.lt sako Irano ekspertas Alexas Vatanka.
Keturias savaites trunkančias paliaubas lydėjo įtampos šuoliai, o naujausiu susitarimo išbandymu tapo Vašingtono paskelbta iniciatyva „Laisvės projektas“. JAV pradėjus lydėti Persijos įlankoje įstrigusius laivus, Iranas į tai atsakė smūgiais. Iš karto po šių įvykių JAV gynybos sekretorius Pete`as Hegsethas ėmė raminti, kad paliaubos toliau laikosi, o galiausiai JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė laikinai stabdantis šį projektą.
Diplomatiniu lygiu taip pat nėra progreso, dviem priešininkėms neužmezgant dialogo.
„Abi pusės nenori būti matomos kaip nusileidžiančios“, – išskirtiniame interviu aiškina Vašingtono Artimųjų Rytų instituto vyresnysis analitikas A. Vatanka.
Todėl, siekiant derybų su Teheranu, jis ragina JAV išsigryninti karo tikslus, kurie padėtų pajudėti iš aklavietės.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Tiek JAV, tiek Iranas supranta, kad atsidūrė situacijoje, kurioje nėra laimėtojų. Bet nė viena pusė nenori nusileisti.
- Blokada galėtų palaužti Irano režimą, tačiau tam reiktų daug mėnesių, o gal net metų.
- Abi pusės nenori didelio masto karo, tačiau dėl spaudimo gali vykdyti ribotus karinius veiksmus.
- Pagrindiniai derybų klausimai: Hormuzo sąsiaurio atvėrimas ir Irano branduolinė programa.
- JAV administracija turėtų aiškiai apibrėžti savo tikslus Irane.
– Karas Irane tęsiasi jau daugiau nei du mėnesius. Po labai intensyvios pradinės karo fazės dabar įžengėme į tai, ką jūs ir kiti ekspertai vadinate „valios kova“. Kas, jūsų nuomone, šiuo metu turi pranašumą?
– Labai sunku pasakyti, kas turi pranašumą, nes šiuo metu esame situacijoje, kurioje pralaimi abi pusės. Pralaimi tiek JAV, tiek, be jokios abejonės, Iranas. Manau, teisinga teigti, kad Irano režimas sugebėjo atlaikyti spaudimą geriau, nei Trumpo administracija tikėjosi. Šiuo atžvilgiu galima sakyti, kad jie nustebino Trumpo administraciją ir kad jie turi pranašumą.
Tačiau jie moka didelę kainą. Ši blokada Iranui kainuos labai brangiai – milijardus dolerių. Jau dabar matyti ženklų, kad Irano ekonomika patiria dar didesnį smūgį nei anksčiau.
Taigi manau, kad čia tikrai turime dvi šalis, kurios supranta, jog yra patekusios į situaciją, kurioje pralaimi visi. Abi jos nori iš šios situacijos išeiti, tačiau yra taip užsispyrusios laikytis to, kas joms atrodo kaip pergalė, kad nenori būti matomos kaip darančios kompromisus. Čia ir slypi problema.
Kai tik jos susitars dėl būdo, kaip abiem išsaugoti savo reputaciją, tada jos galės žengti toliau ir, tikėkimės, pradėti rimtas diplomatines derybas.
– Tai jūs nemanote, kad blokada galėtų palaužti Irano režimą?
– Blokada galėtų palaužti Irano režimą, tačiau tai būtų daugelio mėnesių, gal net metų klausimas, o ne kelių dienų ar savaičių. Kalbame apie Irano sistemą, kuri su spaudimu dorojasi jau dešimtmečius.
Visgi blokada turi kur kas didesnį poveikį nei sankcijos, nes tai yra fizinė intervencija. Ji iš tikrųjų sustabdo srautus. Tačiau Irano režimas yra atsparus, jis neatsiskaitinėja savo žmonėms, todėl turi šiek tiek laiko įvertinti, ar gali išgyventi šį tiesioginį spaudimą.
– Sekmadienį prezidentas D. Trumpas paskelbė, kad JAV lydės Persijos įlankoje įstrigusius laivus. Tačiau taip pat išgirdome Irano perspėjimus ir matome, kas įvyko. Ar, jūsų manymu, tikėtina dar viena karo eskalacija?
– <...> Nė viena pusė nenori atsidurti didelio masto kare – tai labai akivaizdu. Tačiau kalbant apie spaudimo išlaikymą ir apie tai, kad abi pusės nenori būti matomos kaip nusileidžiančios, tam tikra pilkoji zona, kurioje dabar esame, gali labai lengvai lemti tam tikrus JAV taktinius karinius veiksmus prieš Iraną ir Irano atsaką arba atvirkščiai, nes abi pusės stengiasi demonstruoti jėgą, parodyti, kad jos nėra silpnos.
Taigi galima tikėtis ribotų karinių veiksmų, tačiau mažai tikėtina, kad grįšime prie didelio masto karinių veiksmų, kokius matėme per karą.
Nė viena pusė nenori atsidurti didelio masto kare.
– Noriu paklausti apie naująjį Irano lyderį. Mes jo nematėme, yra pranešimų, kad jis yra sunkiai sužeistas. Anksčiau D. Trumpas teigė, kad JAV palaiko ryšį su kažkuo Irane, tačiau, anot jo, dabar JAV vėl neturi su kuo kalbėtis derybų metu. Kas vyksta Irano vadovybėje?
– Manau, prezidentas D. Trumpas perdeda nesutarimus Irano viduje. Islamo Respublikoje yra nesutarimų, jų visada buvo, tai nėra neįprasta. Tačiau pagrindiniu klausimu – dėl paliaubų ir karo atsinaujinimo užkirtimo – tikrai nematau daug balsų, kurie tam prieštarautų.
Klausimas yra ne tiek apie tai, ar iraniečiai sutaria, kad jiems reikėtų sudaryti susitarimą su JAV. Klausimas yra apie tai, kokį susitarimą JAV būtų pasirengusios sudaryti su režimu ir ar tai būtų pakankamai geras susitarimas iraniečiams. Kitaip tariant, ar JAV gali patenkinti minimalius Irano reikalavimus ir ar iraniečiai gali atitikti minimalius Amerikos lūkesčius? Tai minimumas prieš minimumą. Mes nekalbame apie maksimumą. Tai yra geriausia, ko šiuo metu galime tikėtis.
– Ar įmanoma pasiekti susitarimą? Jūs pats užsiminėte ir akivaizdu, kad abi pusės iš esmės neranda sprendimų, – jos abi teikia skirtingus pasiūlymus, bet visi jie yra atmetami. Kaip šios derybos galėtų judėti į priekį?
– Derybos gali judėti į priekį, jei yra susitariama dėl pagrindinių klausimų, į kuriuos reikia sutelkti dėmesį. Pirmiausia tai yra Hormuzo sąsiaurio atvėrimas ir tai, kas nutiks Irano branduolinei programai. Bet pastarąjį klausimą iraniečiai nori tai atidėti vėlesniam laikui. Tai tikriausiai nėra pats protingiausias sprendimas.
Reikėtų spręsti bent dalį branduolinio klausimo, Hormuzo sąsiaurio problemą ir šiek tiek švelninti sankcijas Iranui. Jei tai pavyktų pasiekti, išvengtume karo atsinaujinimo, o tada jau būtų galima pereiti prie kitų daugybės nesutarimų tarp šių dviejų šalių, įskaitant tokius klausimus, kaip Irano siekiama nepuolimo sutartis su amerikiečiais ir amerikiečių noras, kad Iranas nutrauktų paramą savo sąjungininkams regione.
Tai didesni klausimai, kuriems išspręsti reikalingas politinis pasitikėjimas. Apie juos galima kalbėti, bet ne pačioje pradžioje. Vėliau, kai jau bus pasiekta tam tikra diplomatinė sėkmė, bus galima ja remtis ir judėti toliau.
Prezidentas D. Trumpas perdeda nesutarimus Irano viduje.
– Noriu pereiti prie JAV. Kaip manote, kokie yra dabartinės JAV administracijos tikslai šiame kare?
– Per šį laikotarpį tikslai gerokai pasikeitė, tačiau šiuo metu yra du klausimai, dėl kurių Trumpo administracija nori kompromisų iš Irano. Vienas iš jų – Hormuzo sąsiaurio atidarymas, kad būtų galima atnaujinti prekybą energijos ištekliais. Tai svarbu, nes šis klausimas D. Trumpui daro neigiamą politinį poveikį.
Antras, žinoma, yra tai, kad D. Trumpui reikia kažko branduoliniame fronte – tam tikro Irano sutikimo arba visam laikui, arba daugeliui metų atsisakyti urano sodrinimo. Tam, kad D. Trumpas galėtų pasakyti, jog tai yra geresnis susitarimas nei tas, kurį Obama sudarė 2015 metais.
(2015 m. JAV prezidento Baracko Obamos administracija ir kitos didžiosios valstybės pasiekė susitarimą su Teheranu dėl Irano branduolinės programos. Teheranas įsipareigojo apriboti urano sodrinimą, o už tai Iranui buvo sušvelnintos sankcijos – red. past.)
– Vokietijos kancleris labai atvirai sukritikavo JAV dėl aiškios strategijos ir pasitraukimo plano trūkumo. Kartu P. Hegsethas nurodė, kad šiam karui jau išleista apie 25 milijardus dolerių. Karo kainai toliau augant, kokią riziką JAV administracija prisiima tęsdama jį?
– Milžinišką riziką. Milžinišką politinę riziką D. Trumpui ir jo administracijai, taip pat Respublikonų partijai. 25 milijardų suma yra ginčijama: vieni nurodo 50 milijardų, kiti – dar didesnes sumas. Kainą dar reikia patikrinti, bet tai buvo labai brangus karas. JAV įvaizdis buvo suterštas, nes jos pradėjo karą, kuris turėjo baigtis greita pergale, tačiau taip neįvyko. Tai leidžia iraniečiams atrodyti stipresniems, o JAV – tam tikra prasme silpnesnėms.
Žinote, jei galiausiai atsidurtume dar viename Irako, Afganistano ar Vietnamo tipo kare, okupavus Iraną, tai būtų pražūtinga Amerikos politikai, respublikonams ir šios šalies ekonomikai. Deja, mūsų padėtis labai bloga, JAV turi rasti išeitį. Būtent tuo iraniečiai ir remiasi: JAV iš tikrųjų reikia kuo greičiau pasitraukti.
Tačiau manau, kad iraniečiai turi būti labai atsargūs, kad netaptų pernelyg savimi pasitikintys, nes tai galėtų sužlugdyti galimybes pasiekti kokį nors diplomatinį sprendimą. Iranas turi suvokti, kad D. Trumpas galbūt gailisi pradėjęs šį karą, tačiau vien tai, kad jis gailisi, nereiškia, jog jis viešai sutiks pripažinti pralaimėjimą. Jis to nedarys, ir Iranas turi tai suprasti. Todėl Iranas iš esmės turi padėti D. Trumpui atrodyti taip, tarsi jis būtų pasiekęs kažką daugiau nei B. Obama. Tai yra Irano užduotis.
JAV įvaizdis buvo suterštas, nes jos pradėjo karą, kuris turėjo baigtis greita pergale, tačiau taip neįvyko.
– Ką pasiūlytumėte JAV administracijai – kokią strategiją dabar taikyti Iranui?
– Pirmiausia reikia nuspręsti, ko jie nori: ar režimo pakeitimo, ar kad šis režimas pakeistų savo elgseną. Iki šiol tai nebuvo aišku, prezidentas D. Trumpas žaidė su abiem idėjomis. Jei jis nuspręs, kad nori dirbti su šiuo režimu, tai padidins tikimybę, kad jis norės eiti į kompromisus su JAV, nes tuomet jam nebereikės jaudintis dėl savo išlikimo.
Šiuo metu režimas visiškai nepasitiki D. Trumpu. Jo pasitikėjimo lygis yra nulinis, netgi žemiau nulio. Taigi Vašingtone reikia priimti sprendimą, koks yra jų pagrindinis politinis tikslas, o tada reikia įtikinti iraniečius, kad būtent to jie ir siekia. Sakyti: „Aš pripažįstu jus kaip Islamo Respubliką. Aš neketinu su jumis kalbėti apie žmogaus teises ir kitus panašius klausimus. Aš susitelksiu tik į pagrindinius dalykus, tokius kaip jūsų branduolinė programa ir galbūt jūsų regioninė politika, – tai yra viskas, apie ką norime kalbėti. Ar galime sudaryti susitarimą?“
Būtent taip aš siūlyčiau daryti. Pirmiausia sutelkti dėmesį į galutinį politinį tikslą, o tada jau naudoti turimus instrumentus tiems politikos tikslams pasiekti.
