Sunku įsivaizduoti dramatiškesnius pokyčius, kuriuos gali patirti Europos centre esanti šalis vos per vienus metus. Šiomis dienomis pergalės Baltarusijoje artumas atrodo lyg nuo gyvenimo nutolusi iliuzija, tačiau tamsiausia naktis būna prieš aušrą.
Prieš metus grįžus iš Minsko, kur pasisekė tapti anksčiau neregėto masto baltarusių visuomenės susivienijimo liudininku, reguliariuose straipsniuose, LRT ir kitų žiniasklaidos priemonių komentaruose mane patį kamavo paieškos atsakymo į klausimą, kas būtent tapo pokyčių šalyje šaltiniu.
Tiesiogines transliacijas iš taikių šimtatūkstantinių sekmadieninių maršų pakeitė išdegintas plynas laukas, anksčiau neregėtas aukštumas pasiekusi visiškos nelaisvės erdvė ir bet kokius vidinės kontrolės gebėjimus praradęs represijų aparatas. Drauge su tuo tarp daugelio baltarusių visuomenės transformacijų neatšaukiamas tapo moterų įkūnytas kasdienybės herojiškumas. Būtent jos pasmerkė Baltarusiją neišvengiamiems pokyčiams.
Pradedant nuo 2020 metų rugpjūčio gatvės ir aikštės aiškiai parodė (o turimi prof. Andrejaus Vardamackio ir dr. Ryhoro Astapenios sociologiniai tyrimai patvirtino), kad Baltarusijos visuomenės angažuotumo pobūdis kardinaliai pasikeitė. Praėjus metams žvelgiant į tai, ką mačiau Minske, atsakymas dėl visuomenės susivienijimo katalizatoriaus tampa akivaizdus – tai yra moterys.
Moterų tapimas paplitusios kovos už viešąją erdvę ir solidarumo subjektais nulėmė ateityje nutiksiančių pokyčių tvarumą ir neišvengiamumą. Nenuvertinant simbolinės ir praktinės rinkimų štabų susijungimo prasmės bei Sviatlanos Cichanouskajos, Maryjos Kalesnikavos ir Veranikos Capkalos triumvirato, norisi nukreipti dėmesį į tai, kas vyko 2020 metų vasarą–rudenį horizontalios visuomenės sąveikos lygmenyje.
Tradicinėje baltarusių kultūroje (daugeliu atžvilgių ji gimininga lietuvių kultūrai) yra kolektyvinės tarpusavio pagalbos, savanoriško ir jungtinio įsitraukimo į bendrų uždavinių sprendimą sąvoka – talaka (lietuviškai – talka).
Talakai nėra reikšmingas jos dalyvių socialinis arba kitoks statusas, priešingai nuo praktinio ir apčiuopiamo dalyvavimo dėl bendro tikslo. Talakos kilmė įvykinga – nepaisant talakos sezoniškumo (ypač žemės darbuose), atsitiktinė nelaimė, pavyzdžiui, dėl gaisro prarasti namai, buvo kompensuojami per talaką. Lyg gaisras nebaudžiamumas ir smurtas nudegino net tuos baltarusius, kurie buvo ypač toli nuo politinio aktyvumo. Ir prie viso to neišvengiamos ir universaliai įtraukiančios talakos katalizatorėmis tapo būtent moterys.
Trečią dieną baltai apsirengusios baltarusės išėjo į Minsko centrines aikštes su gėlėmis, jos užtikrino savanorių darbą prie liūdnai pagarsėjusių kalėjimų, nuotraukomis ir vaizdo įrašais fiksavo režimo nusikaltimų įkalčius ir įkūnijo lygybę ir pabrėžtinai nesmurtinį pasipriešinimo pobūdį bei taip pakėlė talaką į visiškai naujas aukštumas.
Dėl šių priežasčių naujame sezone LRT, bendradarbiaudamas su Kūrybinio turinio rėmimo fondu, pristatys naują projektą rusų kalba „Talaka“, kuris liudys 2020-ais metais pareikštą narsą ir atsidavimą bei to pasekmę – priverstinį pasitraukimą į Vilnių. Tai bus Baltarusijos moterų dešimtuko dokumentinių apybraižų ciklas.
„Talakos“ herojės – yra operos solistė, drabužių dizainerė, antreprenerė-poetė, politikos mokslininkė, nacionalinės krepšinio rinktinės kapitonė, feministė, vaikų hospiso įkūrėja, medijų prodiuserė, žurnalistė ir politinio kalinio sužadėtinė. Kiekvienos iš jų portretas – tiesioginis dramatiškų ir neišvengiamų Baltarusijos visuomenės pokyčių įkūnijimas. Nepaisant to, kad pasitraukimas į Lietuvą tapo kiekvienos iš jų neišvengiamybe, kasdienis „Talakos“ herojų gyvenimas ir toliau susijęs su Baltarusijos ateitimi.
Kyla akivaizdus klausimas – kodėl Baltarusijos moterų likimas turi kam nors Lietuvoje rūpėti? Kuo Baltarusijos moterų patirtis gali būti įdomi mums? Galiausiai, kodėl visa tai turi būti rodoma nacionalinio transliuotojo eteryje?
Pirmiausia – nėra nė vienos tiek kultūriškai ir istoriškai artimos Lietuvai tautos kaip baltarusiai. Kas vienija pirmąjį baltarusišką laikraštį, pirmąją politinę partiją, pirmąjį muziejų arba pirmąją pjesę? Tai, kad jie visi virto realybe būtent Vilniuje. Dar prieš daugiau nei šimtmetį baltarusių kultūrinio, politinio ir socialinio gyvenimo kalve tapęs Vilnius įkūnija baltarusių horizontalios sąveikos topą, kuris praėjus šimtui metų tapo dar energingesnis, įvairesnis ir kūrybiškesnis. „Tikrąjį gyvenimo pamatą gali sudaryti tik kūryba, kūryba kiekviename žingsnyje“, – 1921 metais rašė Ignotas Abdiralovičius Vilniuje išleistoje pirmojoje baltarusių politinėje esė „Amžinuoju keliu“.
Dėl susiklosčiusios situacijos dabartinį Vilnių galima pavadinti politine (plačiąja prasme) baltarusių sostine. Tai yra unikalus šansas mums Lietuvoje ypač gerai pažinti kaimynus. Net žvelgiant pragmatiškai, paskutinių metų Lietuvos įsitraukimo baltarusių tautos atžvilgiu mastas yra geriausia iš visų investicija į būsimus dviejų šalių santykius. Nuo Gedimino ir Algirdo laikų, kuomet Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo bendrais namais didžiajai šiuolaikinių Lietuvos ir Baltarusijos teritorijų daliai, neturėjome panašaus masto strateginės galimybės.
„Talakos“ herojų portretai ir istorijos nepaliks žiūrovų ir klausytojų abejingų. Minsko chunta taip bijo dėl savo ateities, kad iš „Talakos“ dešimtuko trys buvo sulaikytos, prieš penkias yra pradėtos baudžiamosios bylos, o vienai net paskelbta Interpolo paieška.
Galiausiai, Kremliaus remiamų melagienų ir propagandos laikais daugiaserijinio rusakalbio dokumentinio projekto atsiradimas Lietuvos visuomeninio transliuotojo eteryje yra seniai lauktas ir pagarbos vertas reiškinys.
Sveiki atvykę į „Talaką“.
Maksimas Milta yra Rytų Europos studijų asocijuotas analitikas, „Talakos“ laidos scenarijaus autorius ir vedėjas. Nuo spalio 3 d. kiekvieną sekmadienį 17 val. „Talaką“ galite stebėti LRT PLIUS eteryje, o tinklalaidė bus pasiekiama LRT audiotekoje bei kitose platformose.
