Šią savaitę naujasis (beveik) premjeras ir senasis prezidentas pakalbėjo apie Lietuvos valdymą ir planus jai (žr. 2026-06-17 Mindaugo Sinkevičiaus interviu; taip pat 2026-06-16 Gitano Nausėdos metinis pranešimas). Po šių pakalbėjimų mažai kam tapo aiškiau ar ramiau dėl Lietuvos valdymo ir tų planų, bet nedideli buvo ir lūkesčiai.
Turinio stoka politikų viešose kalbose nieko nebestebina, veikiau kelia intelektualinį nuobodulį. Įdomiau tai, kad tuščiažodžiavimu ir komunikacinėmis banalybėmis dangstomas asmeninės atsakomybės už savo darbą nebuvimas vis dar kelia emocinį pasipiktinimą. Kas čia piktina, jei tame nėra turinio?.. Neartikuliuota reakcija į laužomą socialinį kontraktą išlieka, net kai racionaliai politikų patiekiamas žodžių salotas apie „iššūkius ir galimybes“, „vienybę“, „gerovę“, „skaitmenizaciją“ ir „stabilumą“ – įmanoma vertinti tik apatiškai.
Nepasitenkinimas rinkimus laimėjusių politikų atstovavimo kokybe yra tapęs tokiu įprastu dalyku, kad jį politikos teorijoje mėginama aiškinti kaip demokratijos bruožą. Pierre`as Rosanvallonas siūlo organizuoto nepasitikėjimo teisėta valdžia formas (pvz., protestus) matyti kaip sveikos demokratijos požymį (jis tai vadina kontrdemokratija). Politikai piktina – tai ne vien politikų efektyvumo, asmeninių savybių ar nepamatuotų lūkesčių jiems reikalas, bet ir struktūrinė demokratijos dalis. Toks nepasitikėjimo politikais integravimas į demokratijos apibrėžimą nėra tenkinantis atsakymas, nes jis tik neutralizuoja emocinio nepasitenkinimo politikais klausimą, o ne paaiškina jo priežastis. Demokratijos kaip amžino nepasitenkinimo savo atstovais supratimas nebūtų teisingas jos normatyvinių ištakų prasme.
Didelė dalis modernios demokratijos idėjų išplitimą aiškinusių filosofų specifiškai pabrėžė emocinį entuziazmą ir sakralumo elementus – kaip varančiąją šios santvarkos jėgą. Alexis de Tocqueville`is dėl to demokratiją lygino su pseudoreligija. Tautos suverenumo principą įgyvendinančios rinkiminės procedūros, taip žiūrint, yra ne atsitiktinis („iš bėdos“) pasirinkimas, bet kolektyvinę emociją turintis atliepti valdymo sprendimas. Balsavimas čia reiškia ne vien formalią procedūrą, bet ir sakralų veiksmą.
Trumpas atsakymas, kodėl esame pasmerkti būti nepatenkinti išrinktais politikais, būtų toks: demokratinis suverenumas neįgyvendinamas per atstovavimą. Tai piktina, net jei racionaliai nėra prie ko prikibti. Nepasitikime savo rinktais atstovais ne todėl, kad „tokia jau ta demokratija“ ar „tokie jau tie politikai“, o todėl, kad tai, ką mes gauname rinkimų būdu, neatitinka demokratijos idėjos.
Pasak Pierre`o Manent interpretacijos, demokratija siekia ne suvaldyti natūralią būklę, bet grįsti kasdienį gyvenimą ta natūralia būkle. Ne kurti socialinį kontraktą tarp piliečių ir valdovų, skirtą suvaldyti ar neutralizuoti individų emocijoms, bet kurti kolektyvinių emocijų pagrindu grįstą socialinį kontraktą. Vadinasi, pagal pradinį sumanymą demokratinis valdymas turėjo nešti džiugią emociją, o ne kolektyvinį akių vartymą ir anestetines frazes apie „pareigą balsuoti“ ir „mažesnės blogybės pasirinkimą“, kurį turime po kiekvienų rinkimų. Taip pat rinkimai neturėjo kelti nuolatinės pasipiktinimo teisėtai išrinktais valdovais emocijos.
Demokratinę santvarką lydi akis badantis praktinis prieštaravimas, kai piliečiai rutiniškai nepripažįsta savo pačių išrinktų politikų legitimumo. Rinkimine procedūra politikams suteikiama galia valdyti, bet ne pritarimas ir ne paklusnumas. Kategoriškesnėje Jeano-Jacqueso Rousseau teorijos perspektyvoje tai net nebūtų prieštaravimas, o tik elementari tiesa, kad – rinkimai nekuria ir neišreiškia suverenumo. Visgi nuosaikesnėje De Tocqueville`io teorijos perspektyvoje, kurioje demokratija apima ir visuomenės būvį, grįstą egalitariniais papročiais, ir politinį režimą, grįstą liaudies suvereniteto principu, prieštaravimas yra aktualus.
Tautos suverenumo principas negali būti patenkinamai išpildytas, jeigu nėra jį priimti pasiruošusios populiacijos. Net ir teisėtai, laikantis formalių taisyklių išrinkti politikai visuomet kelia intuityvų pasipiktinimą, kai jie nėra matomi kaip suvereno valios reiškėjai. De Tocqueville`io manymu, demokratija gali tvariai egzistuoti tik esant pakankamam piliečių apšvietos lygiui ir tinkamiems įsitikinimams. Kitaip tariant, demokratijai reikalingi demokratiški žmonės. Ši trivialybė leidžia struktūriškai paaiškinti emocinio pasipiktinimo išrinktais politikais šaltinį – politikai net nemėgina atstovauti tautos valiai, o rinkėjai nesuteikia jiems teisės tą daryti.
Trumpas atsakymas, kodėl esame pasmerkti būti nepatenkinti išrinktais politikais, būtų toks: demokratinis suverenumas neįgyvendinamas per atstovavimą. Tai piktina, net jei racionaliai nėra prie ko prikibti. Nepasitikime savo rinktais atstovais ne todėl, kad „tokia jau ta demokratija“ ar „tokie jau tie politikai“, o todėl, kad tai, ką mes gauname rinkimų būdu, neatitinka demokratijos idėjos.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
