Turtingas premjerų, netikėtų meninių sumanymų, svarbių įvertinimų ir naujų kūrybinių iniciatyvų – toks Vilniaus mažajam teatrui buvo neseniai pasibaigęs 37-asis sezonas, rašoma teatro pranešime žiniasklaidai.
Sezoną ženklino reikšmingi įvertinimai. Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ Rokiškyje vykusiame profesionalių teatrų festivalyje „Teatro genas“ pripažintas geriausiu spektakliu, o aktorius Ramūnas Cicėnas apdovanotas kaip geriausias aktorius.
Geriausiu aktoriumi R. Cicėnas išrinktas ir tarptautiniame teatrų festivalyje „COM•MEDIA“, o geriausios aktorės vardas čia skirtas Indrei Patkauskaitei. Tarptautinę teatro dieną už darbą spektaklyje „Kantas“ „Auksinis scenos kryžius“ įteiktas kostiumų dailininkei Sandrai Straukaitei.
Jautrumo ir ribinių būsenų teritorija
Vienas ryškiausių sezono meninių įvykių – jaunosios kartos režisieriaus Justino Vinciūno spektaklis „Trukdis“. Kovo mėnesį įvykusi premjera tapo ne tik svarbiausiu sezono sceniniu akcentu, bet ir reikšmingu naujos kartos teatro pareiškimu Vilniaus mažojo teatro erdvėje. Šis spektaklis – tai intensyvus, metaforų prisodrintas pasakojimas apie žmogaus jautrumą, psichinį trapumą ir pastangas išlikti savimi pasaulyje, kuriame jautrumas neretai suvokiamas kaip silpnybė ar net grėsmė.
Įkvėpimo režisierius ieškojo danų literatūros klasikės Tove`ės Ditlevsen kūryboje bei biografijoje, o pagrindiniu dramaturginiu atspirties tašku tapo romanas „Veidai“. J. Vinciūnas sąmoningai atsisakė literatūrinės rekonstrukcijos – spektaklyje kūrinio temos ir nuotaikos skleidžiasi per naujai sukurtas situacijas, fragmentišką sceninę logiką ir ribines vidinių išgyvenimų būsenas.
Pagrindinį Lisės Mundus vaidmenį režisierius patikėjo aktorei Dovilei Šilkaitytei. Nuo realybės pervargusios kūrėjos figūra spektaklyje tampa ne tik individualios krizės, bet ir šiandienos žmogaus savijautos metafora.
Kurdamas spektaklį, režisierius rėmėsi norvegų egzistencialisto Peterio Zapffe`o idėjomis. Jo teoriją apie elnių rūšį, išnykusią dėl per sunkių ragų, režisierius transformavo į žmogaus sąmonės metaforą – jautrumas, kūrybingumas ir refleksija čia suvokiami kaip dovana, galinti tapti ir našta. Tad ragų motyvas spektaklyje įgavo fizinį pavidalą ir tapo vienu įsimintiniausių scenos simbolių.
Ne mažiau svarbus ir spektaklio atsiradimo kontekstas. „Trukdis“ gimė iš Vilniaus mažojo teatro platformos „DramaTest Residency“, skirtos naujų sceninių formų ir dramaturginių balsų paieškai.
„Marti“: kai veiksmas nesibaigia nusileidus uždangai
Kaip dar vienas ryškus sezono įvykis minėtinas ir neįprastai išplėtotas spektaklis „Marti“. Jau nuo premjeros 2018-aisiais šis scenos kūrinys Vilniaus mažojo teatro repertuare išsiskyrė gebėjimu išlaikyti gyvą santykį su publika. Tačiau šį sezoną spektaklis peržengė įprasto sceninio kūrinio ribas.
Gabrielės Tuminaitės režisuotas spektaklis pagal Žemaitės apsakymą pasiekė simbolinį 100-ojo rodymo etapą ir tapo vienu įdomiausių pavyzdžių, kaip lietuvių literatūros klasika gali būti aktualizuojama, kuriant naujas teatro ir žiūrovų dialogo formas. Minint 100-ąjį rodymą, spektaklis persikėlė į Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją salę, o iškart po jo surengtas teatralizuotas veikėjų teismas tapo vienu originaliausių sezono sumanymų. Tiesa, prieš tai toks teismas debiutavo ir Vilniaus mažojo teatro scenoje.
Šis formatas gimė iš režisierės G. Tuminaitės siekio ne tik naujai pažvelgti į mokyklos programoje įtvirtintą kūrinį, bet ir pasiūlyti žiūrovams aktyvesnį santykį su teatru. Spektaklio veikėjai čia tapo nebe vien dramaturginėmis figūromis, bet ir teismo proceso dalyviais. Jų poelgiai buvo vertinami, remiantis Lietuvoje galiojančiais teisės aktais. Taip literatūra, teatras ir teisė susijungė į netikėtą intelektualinę provokaciją.
Teismo formatą kartu su režisiere kūrė teisininkė prof. dr. Snieguolė Matulienė. Žiūrovai čia buvo kviečiami ne stebėti diskusiją iš šalies, bet tapti dalyviais – vertinti, abejoti, persvarstyti moralinius pasirinkimus. Pasirinkus šią formą, ryškiausiai atsiskleidė Žemaitės kūrinio gyvybingumas.
Svarbiu sezono įvykiu tapo ir aktorės Eglės Mikulionytės įsiliejimas į spektaklio kūrybinę komandą. Vieną sudėtingiausių lietuvių literatūros moterų figūrų – Vingienę – aktorė interpretavo ne kaip vienareikšmę blogio reprezentaciją, o kaip savo aplinkos ir laiko suformuotą žmogų.
Teatras kaip platesnė kultūrinė erdvė
Šį sezoną Vilniaus mažajame teatre greta spektaklių svarbią vietą užėmė tarpdisciplininiai renginiai, kvietę žiūrovus teatrą patirti kaip platesnę kultūrinę erdvę.
Vienas įdomiausių tokių sumanymų – 10-ojo ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ uždarymas su magiškojo žibinto (laterna magica) seansais. Žiūrovai buvo pakviesti į kelionę laiku – į 17 a., ten slypi projektoriaus, vadinamo magiškuoju žibintu, ištakos, bei 19 a., nes iš ten atkeliavo ant stiklo plokščių tapyti atvaizdai, kartu su gyva muzika Vilniaus mažojo teatro erdvėje kūrę su niekuo nepalyginamus reginius.
Europos ir pasaulio mastu išskirtiniai magiškojo žibinto seansai rengti kartu su svečiu iš Vokietijos Berndu Scholze, daugiau kaip 30 metų kolekcionuojančiu šiuos vaizdų projektavimo įrenginius ir tyrinėjančiu jų istoriją nuo 17 a. iki 20 a. pradžios.
Svarbia sezono kryptimi tapo ir dramaturgijos bei teatro kalbos tyrinėjimai. Projektas „Verčiame dramą“ šį sezoną dar kartą patvirtino, kad vertimas teatre gali būti suvokiamas ne vien kaip techninis tekstų perkėlimas iš vienos kalbos į kitą, bet ir kaip savarankiškas kūrybinis bei interpretacinis procesas.
Šį sezoną Vilniaus mažojo teatro kartu su Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga rengtuose seminaruose susitikę vertimo praktikai diskutavo, koks yra aktorių ir verstinių tekstų santykis, dalijosi patirtimi, kaip versti kultūros realijas, svarstė, ar vertėjas turėtų dalyvauti ir kuriant spektaklį. Šių seminarų siekis – stiprinti profesionalių vertėjų praktinius įgūdžius, nes būtent jų pastangomis Lietuvos teatro scenoje gali rastis daugiau naujų, reikšmingų kitomis kalbomis parašytų kūrinių.
Ką tik pasibaigusį sezoną teatras aktyviai ieškojo ir naujų santykio su miestu formų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Vincento Klipčiaus vesta ekskursija „M. K. Čiurlionio uždangos motyvai ir teatro dvasia“.
Šią intelektualinę ir estetinę kelionę įkvėpė istorinis faktas, kad 1909–1914 m. dabartinio Vilniaus mažojo teatro pastato patalpose veikė Vilniaus lietuvių kultūrinė draugija „Rūta“, traukusi to meto intelektualus, o nutapyti šios draugijos scenos uždangą buvo patikėta Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Kūrybinis procesas buvo lydimas išbandymų, o scenos uždangos legenda liko gyvuoti iki šiandien.
Ekskursija leido atskleisti M. K. Čiurlionio meninį įvairiapusiškumą, skirtingų visuomenių tarpusavio dialogą, praeitį integruojant į dabarties mąstymą ir veiklas, tad jos dalyviai turėjo progą pažvelgti į sostinę kaip į gyvą kultūrinės atminties žemėlapį.
Prisiminti esančius, nepamiršti išėjusiųjų
Svarbios šį sezoną buvo ir teatro atminties refleksijos. Ypatingą vietą užėmė režisieriaus Rimo Tumino bei kompozitoriaus Fausto Latėno atminimui skirti renginiai.
Gegužę Vilniaus mažasis teatras pakvietė į vakarą, pavadintą „Daktaras Faustas“, skirtą 70-osioms kompozitoriaus F. Latėno gimimo metinėms. Didžiausias dėmesys jame teko šio kūrėjo muzikai, o ją papildė bičiulių atsiminimai. Renginį vedė muzikologas, kompozitoriaus bičiulis Viktoras Gerulaitis, susirinkusieji F. Latėno muzikos klausėsi erdvėje, kuri jam buvo itin brangi ir sava.
2026 m. sausio 20 dieną 74-eri būtų sukakę Vilniaus mažojo teatro įkūrėjui Rimui Tuminui. Ta proga visų didžiųjų Lietuvos miestų žiūrovai turėjo galimybę išvysti spektaklį „Maskaradas“ – legendinį režisieriaus darbą, bene raiškiausiai įkūnijantį R. Tumino stilių, meninį mąstymą ir pasaulėjautą.
Ryškiu kultūriniu įvykiu tam tikru metu tapo ir kitas R. Tumino spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“, sukurtas pagal Grigorijaus Kanovičiaus romanų „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“ dilogiją. Šiam spektakliui buvo skirta Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje nuo spalio iki kovo veikusi paroda „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Legendinio spektaklio kelionė“.
Vilniaus mažasis teatras pagerbė ir ilgamečius savo aktorius. Rugsėjo pabaigoje 75-ąjį gimtadienį atšventė viena ryškiausių Lietuvos teatro ir kino žvaigždžių Eglė Gabrėnaitė, ta proga teatre pristatyta šiai legendinei aktorei skirta paroda. 2025 m. gruodžio 1 d. 75-ąją sukaktį atšventė ir teatro trupės aktorius Jonas Braškys.
Sezonas, pereinantis į kitą pradžią
37-asis sezonas teatrui baigiasi ne užbaigtumo, o tęstinumo nuotaika. Dar nepasibaigus pagrindiniam repertuariniam laikotarpiui, gegužę prasidėjo intensyvus pasirengimas naujai premjerai – Carlo Goldoni komedijai „Vasarotojų karštinė“, kurią režisuoja G. Tuminaitė.
Tai pirmoji žymiosios italų legendos kūrinio „Vasarotojų trilogija“ dalis, jos premjera planuojama antrojoje rugsėjo pusėje. „Vasarotojų karštinė“ žymės išskirtinį Vilniaus mažojo teatro bei Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) bendradarbiavimą, pristatysiantį visas trilogijos dalis kaip atskirus spektaklius. Antrosios dalies premjera įvyks LNOBT scenoje, trečioji žiūrovus sugrąžins į Vilniaus mažąjį teatrą.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
